Kalvomis kalvelėmis nusėtame Lazdijų rajono pakraštyje, prie Lietuvos ir Lenkijos sienos, viena kalva visiškai nepanaši į kitas. Dar iš tolo dėmesį patraukia ant jos esantys keisti akmenys.
Tai privatus akmenų ir jotvingių krašto muziejus „Jotvingių kiemas“, kurį savo tėviškėje, atokiame Kybartų kaimelyje, prieš keliolika metų įkūrė Lietuvos kariuomenės karininkas kapitonas Donatas Mazurkevičius. Gimtoji jo sodyba stūkso šios kalvos-muziejaus papėdėje ir taip pat pamažu virsta muziejumi.
Sovietmečiu šios apylinkės buvo griežtos apsaugos pasienio zona, kurioje buvo galima lankytis tik gavus milicijos leidimą, todėl gamta ir kraštovaizdis išliko natūralūs, net mistiniai.
Jotvingiams atminti
Muziejų 38 metų karininkas D.Mazurkevičius pavadino jotvingių vardu šios išnykusios baltų genties atminimui, nes čia plytėjo jos žemės. Jotvingiai VIII-XIX a. gyveno Dainavos, Sūduvos ir Jotvos kraštuose. Dabar čia - pietvakarinė Dzūkijos dalis, Lenkijos Palenkės vaivadija ir dalis Vakarų Baltarusijos. Jotvingių kalba ir kultūra buvo artimos lietuviams.
XIII-XVII a. jotvingiai susiliejo su kaimynais lietuviais, lenkais ir rusėnais - būsimaisiais baltarusiais. „Iš karingos genties - darbštūs žmonės“ - lotyniškai rašoma apie jotvingius Dzūkijos herbe, kurio atvaizdas kabo D.Mazurkevičiaus muziejuje.
Jotvingius vis dar mena tų kraštų vietovardžiai, žmonių pavardės ir, žinoma, akmenys - jie geriausiai ir ilgiausiai išsaugo atminimą. „Akmuo mena“ - šią metaforą D.Mazurkevičius įrašė į savo muziejaus herbą.
„Lazdijų rajone yra Leipalingio miestelis, o jame gyvena žmonės pavarde Stabingiai. Jotvingių kalba „leipa“ - tai liepa, o „stabis“ - akmuo. Tai rodo, kad jotvingių krašte netrūko nei liepų, nei akmenų. Antai mūsų rajone yra Akmenių, o prie netoli esančios Kalvarijos - Akmenynų kaimai“, - aiškino D.Mazurkevičius.
Jis ir savo vaikus pavadino jotvingių vardais. Šarūnas - nuo jotvingių žodžio „šariuoti“ (siausti), o Milda senovėje buvo meilės deivė. Kai medicinos seseriai Loretai ir karininkui Donatui Mazurkevičiams gimė Šarūnas, tėvas prie gimtojo namo pastatė vilties simbolį - inkarą, o Mildos atėjimą į šį pasaulį sodyboje įprasmino Donato sukurta skulptūra „Gimimas“.
Girtuoklių kryžius
Muziejaus įkūrėjas veda į savo valdas. Eidamas pro aukštus vartus, trūkteli virvę - suskamba varpas.
Pirmasis mus pasitinka neįprastas kryžius: ant jo skersinių saulėje žėri įvairiaspalviai buteliai. „Girtuoklių laimė, - paaiškina D.Mazurkevičius, - buteliai simbolizuoja, kad girtuoklio gyvenimas spalvingas, bet sunkus.“
Dešinėje ant trikojo - paukščio lizdas iš aliuminio vielų. „Šarkos medyje sukrovė, tai nukabinau ir čia įtaisiau.“
Pro ūksmingus medžius ir akmenimis papuoštas keistas, gal nuo karo laikų likusias duobes užkopiame ant kalvos. Atsiveria įdomūs vaizdai - ir čia pat po kojomis, ir kiek akys užmato.
Tarp daugybės įvairių akmenų ir kitokių keistų daiktų į akis krinta aukšti iš akmeninių girnapusių sukrauti stulpai ir jų viduryje stūksanti angelo skulptūra. „Tai Visata - pagrindinis mano eksponatas, - paaiškina D.Mazurkevičius. - Stulpai vaizduoja keturias pasaulio šalis. Rytai pagal paros ciklą - rytas, pagal metų laikų - pavasaris. Pietūs - diena ir vasara, Vakarai - vakaras ir ruduo, Šiaurė - naktis ir žiema. Dvasiniu požiūriu Rytai - dangus, amžinybė, Pietūs - mūsų planeta Žemė, Vakarai - pragaro simbolis, o Šiaurė - skaistykla, per ją sugrįžta Saulė.“
Anot D.Mazurkevičiaus, pagal šias gaires ir sukasi žemiškasis bei dvasinis mūsų gyvenimas. Čia - aukščiausia kalvos vieta: 170 metrų virš Baltijos jūros lygio.
Koplytstulpis poetui
O šį stamboką akmenį jis atsigabeno nuo aukščiausio Lietuvos kalno - Aukštojo, kuris stūkso prie Medininkų. Kiek mažesnį, išraižytą įdomiomis „gyslomis“, parsivežė nuo Lurdo kalvos Prancūzijoje, kur, kaip tiki krikščionys, buvo pasirodžiusi Jėzaus motina Marija.
Dalis muziejaus skirta ir pagonybės paminklams: šventąsias giraites primenantys savitų formų medžių stuobriai, papuošti pagoniškais totemais - karvių kaukolėmis, net zuikių dievo „galva“. „Mūsų protėviai tuo dievu tikėjo. Kai karaliui Mindaugui jojant medžioti kiškis perbėgo kelią, valdovas grįžo namo“, - pasakoja D.Mazurkevičius.
Viena eksponatų eilė skirta jo giminei atminti. Šio panteono centre - paminklai D.Mazurkevičiaus tėvui Algirdui, kuris mirė prieš keletą metų, ir seneliams, proseneliams bei proproseneliams: plūgas ant girnapusės, spygliuotomis vielomis apraizgytos plytos, akmeninė dzūkiška aliejaus spaudykla, karietos ratai ir kiti daiktai.
„Prosenelis po Stolypino reformos pirmasis išsikraustė iš gatvinio kaimo į vienkiemį savarankiškai ūkininkauti. O tos kelios plytos - tai beveik viskas, kas liko iš senelių noro pasistatyti gražų mūrinį namą. Senelis parsivežė 15 tūkst. plytų, tačiau prasidėjo rusų okupacija ir teko iš Lenkijos pasienio kraustytis kitur“, - pasakojo D.Mazurkevičius.
Šiltai čia pagerbtas Donato senelio brolio poeto Petro Mazurkevičiaus atminimas. Akmenyje po koplytstulpiu - žodžiai „Kas gi puošia žmogaus taką, jei ne meilė amžina“. Juos giminaičiai rado Petro rankraščiuose jau po jo mirties.
24 metų vaikiną sovietų saugumo darbuotojai nukankino už tai, kad jis prasidėjus Antrajam pasauliniam karui padėdavo pasitraukti į Vakarus žymiems Lietuvos veikėjams - pervesdavo juos per sieną į Lenkiją, nes puikiai pažinojo gimtąsias apylinkes.
Vedlį NKVD areštavo tada, kai jis per sieną pervedė tuometį Lietuvos karinių oro pajėgų štabo viršininką. Neištvėręs kankinimų, P.Mazurkevičius puolė tardytoją su taburete ir už tai buvo nukryžiuotas - pakabintas surištomis rankomis numirti.
Ant jo paminklo - baltą balandį primenantis akmuo. „Taip, tai balandis, - patvirtina D.Mazurkevičius, - juk Petras buvo ir poetas, ir žmonių gelbėtojas.“
Fantazijos neriboja
Žinoma, „Jotvingių kieme“ netrūksta titnago - Dzūkijoje jo nemažai. Kadaise jis iš čia net buvo eksportuojamas į estų žemes įrankiams gaminti, nes kietumu nusileidžia tik deimantui.
Kubile - rudos „klintys“. „Balų rūda. Jos šiose apylinkėse taip pat netrūksta, tai rodo ir vietovardžiai Rūda, Rūdelė, Kazlų Rūda, Višakio Rūda. Mūsų protėviai išsilydydavo geležies ir nusikaldavo įrankių“, - paaiškino muziejaus įkūrėjas.
O čia - fosilijos, suakmenėję senoviniai gyvūnai ir jų pėdsakai akmenyse. Tokių gali pamatyti, pavyzdžiui, Ventos upės šlaito atodangoje prie Papilės.
Tarp akmenų puikiai dera medžio eksponatai. Kai kuriuos įdomius stuobrius ar keistai išsirangiusias medžių dalis padovanojo žmonės, kitus D.Mazurkevičius rado pats. Antai įspūdingas kelmas iš Kauno marių dugno, o šį šimtametės tuopos kamieno gabalą Donatas parsivežė iš pakaunės. Kartu su broliu Arūnu išskaptavo jo vidų, išpjovė duris, uždengė stogelį - išėjo baublys, į kurį dabar mėgsta užsukti muziejaus lankytojai. Tuo labiau kad viduje kabo senas vokiškas kryžius, ant kurio gotiškai užrašyta: „Palaiminti, kurie čia ateina ir kurie išeina.“
Menininko gyslelę turinčio karininko akmenimis papuošti stuobriai, kelmai, išvartos, bebrų apgraužti medžiai ir kiti gamtos kūriniai tapo dar įdomesni, gali juose įžiūrėti tai gyvūną, tai žmogų ar dar ką nors.
„Leidžiu fantazijai lietis laisvai, be to, nenaudoju jokios rišamosios medžiagos - kad po kurio laiko galėčiau ką nors perdirbti, sustatyti kitaip. Čia kūryba, o ji juk tęsiasi amžinai. Apie žmogų sakoma - sukūrė tą ar aną, bet tai netiesa. Viskas jau yra sukurta Dievo, žmogus tik atranda, ką Kūrėjas sukūrė“, - svarsto žvelgdamas į savo eksponatus D.Mazurkevičius.
Išsaugojo Kybartų kaimą
Dalis kalvos skirta upeiviams - kuršių laivas su „slibinu“ priekyje, didžiuliai prieplaukos akmenys, prie kurių švartuodavo laivus, katerio sraigtas. „Tai kuršių palikimas. Mano muziejuje daugiausia jotvingių daiktų, tačiau norėčiau įamžinti visų devynių genčių, iš kurių susikūrė lietuvių tauta, atminimą“, - sako D.Mazurkevičius.
Kalvos pakraštį puošia pasienio stulpai, juos muziejui padovanojo pasieniečiai. Greta - paminklo sovietų partizanei Marytei Melnikaitei liekanos. Sovietų laikais šiose apylinkėse buvo M.Melnikaitės kolūkis, ir šis paminklas stovėjo netoliese.
„Kolūkio pirmininkas spaudė žmones išsikelti iš vienkiemių į Būdviečio miestelį. Iš Kybartų kaimo visi išsikėlė, tik mūsų šeima pasiliko. Galima sakyti, mes išsaugojome Kybartų kaimą. Nebėra to pirmininko ir kolūkio, o paminklą atsigabenau“, - svarsto muziejaus įkūrėjas.
Aprūdijęs dzūkiškos samanės virimo aparatas. Didžiulis kareiviškas puodas, kuriame per Pirmąjį pasaulinį karą virdavo košę. Artilerijos sviedinių gilzės. Siaurojo geležinkelio bėgiai.
Kalvos papėdėje - akmuo, kurį dviem traktoriais atvilko iš kaimyno Lenkijoje kiemo. Riedulys toks didelis, kad net traktoriai aukščiau neužtempė. Jo viduryje - duobė. „Kaimynas šią vietą ilgai kaitino - norėjo akmenį suskaldyti, tačiau jis atlaikė. Padarysiu jotvingių aukurą“, - planuoja D.Mazurkevičius.
Akmuo mena
„Donatas buvo šešerių, kai senelis jam dovanojo kuparėlį - fanerinį lagaminą. Vaikas į jį rinko įdomius akmenukus“, - prisimena muziejaus įkūrėjo motina Danutė Mazurkevičienė.
Antrąkart potraukis rieduliams pabudo 1990 metais, kai Donatas pamatė, kaip juos gabena namui statyti. „Pamaniau - suvers į duobę ir užmūrys. Keletą gražiausių partempėme ant šios kalvos“, - prisimena jis.
Tėvams atgavus žemę, toji vieta puikiai tiko akmenims kolekcionuoti. Sovietmečiu čia iki pat papėdės driekdavosi kolūkio arimai. Nuo šios vietos atsiveria puikūs vaizdai į apylinkes.
Tai ir buvo muziejaus pradžia, o jo įkūrėjui tada buvo tik 20 metų. „Iš pradžių man rūpėjo tik akmenų grožis, paskui susidomėjau ir istorija. Supratau, kad akmenys - puikiausi metraštininkai, geriau nei kas kitas liudijantys Žemės ir Tėvynės praeitį. Juose gali pamatyti fosilijų - suakmenėjusių senovės gyvūnų, akmenys rodo, kaip formavosi žemė, kaip čia gyveno žmonės.
Ant šių kalnelių esu radęs suakmenėjusių koralų, tai reiškia, kad kadaise čia tyvuliavo jūra, o broliai aptiko akmeninių kirvukų - įrodymas, kaip jai nuslūgus čia kūrėsi ir gyveno žmonės“, - pasakoja D.Mazurkevičius. Pirmieji kirviai, girnos ir kiti būtiniausi mūsų protėvių įrankiai buvo akmeniniai.
Be eksponatų negrįžta
Akmenys ir istorija taip pavergė, kad, Miškų ūkio technikume įgijęs miškininko specialybę, giriose D.Mazurkevičius spėjo padirbėti neilgai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę išėjo savanoriu tarnauti į kariuomenę, o sukūręs šeimą išsikėlė gyventi į Kauną, įstojo į Karo akademiją ir tapo karininku, vėliau Vytauto Didžiojo universitete baigė istorijos bakalauro studijas.
Dabar jis - Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono štabo ryšių su visuomene skyriaus viršininkas ir vėl studijuoja Karo akademijoje, o laisvu nuo studijų ir darbo metu skuba į savo tėviškę.
„Kada spėjote čia tiek akmenų privilkti?“ - stebiuosi. „Vis bėgte, bėgte, - juokauja kapitonas. - Grįžtu iš Kauno - dažniausiai ką nors vežuosi. Artimiausios apylinkės, jų žmonės ne kartą aplankyti. Pamatau įdomesnį akmenį ar senovinį rakandą - prašau padovanoti muziejui ar bent parduoti.
Vieni žmonės mielai dovanoja, nes žino mano pomėgį, kitus tenka ilgokai įkalbinėti. Kur buvęs nebuvęs vis užsuku ir klausiu: gal apsigalvojote? Jūsų daiktas bus muziejuje, niekam neparduosiu, kada norėsite, jį pamatysite... Ir, žiūrėk, po keleto metų sutinka“, - pasakojo D.Mazurkevičius.
Pavogė šimtą girnapusių
Senoviniais rakandais apkabinėtos ir Mazurkevičių ūkinio pastato sienos. Kanabėkas ledo gabalams iš ežero traukti (kitokių šaldytuvų senovėje nebuvo). Kablys sieliui valdyti. Kalvio replės. Puodšakės. Peštukas šienui iš šalinės išpešti. Vilkas (kitur Lietuvoje vadina kate) nuskendusiam šulinyje kibirui ištraukti. Kaune pagaminta žibalinė lempa. Kanapių brauktuvas.
Anaiptol ne visi lankytojai, ypač jaunimas, žino šių ir daugybės kitų senų daiktų paskirtį, tad kai Donato nebūna namie, apie juos papasakoja Donato motina D.Mazurkevičienė ar brolis Arūnas, kuris tėviškėje augina avis.
Retą dieną į šią sodybą neužsuka žmonių - gandas apie jotvingių ir akmenų muziejų sklinda vis plačiau. Tarp jų retkarčiais pasitaiko ir tokių, kurie ateina apsižvalgyti, ką būtų galima nugvelbti. Prieš keletą metų iš muziejaus buvo pavogta net šimtas girnapusių. Vagys atvažiavo naktį, primušė juos užuodusį šunį... Teismas nubaudė tik lygtinai, o girnapusės taip ir liko negrąžintos - vagišiai suspėjo jas parduoti.
„Dabar daug kas senoviniais daiktais puošia sodybas, todėl tokių daiktų paklausa nemažėja. Kai kurie naujieji lietuviai užsako vagystes“, - sako D.Mazurkevičius.
„Tegul vaikai pažįsta žemę, kuri juos peni ir nešioja, namus, kuriuose gyvena ir duoną, kurią valgo“, - skelbia užrašas stende prie įėjimo į muziejų. Šiai citatai iš seno Lietuvos dokumento jau ne vienas šimtas metų. „Čia viskas pasakyta - ir kodėl reikia mylėti istoriją, ir kodėl turi būti šis muziejus“, - sako karininkas D.Mazurkevičius.
Sparčiu žingsniu, kaip įpratęs, jis nuskuba iki namo ir atneša parodyti, ką vakar atsivežęs. Jau žino ir ką parsiveš kitąkart...
Feliksas Žemulis
