Tauragiškis Petras Kasanavičius neseniai dalyvavo Portugalijos kalnuose vykusiame orientavimosi sporto takais pasaulio čempionate. Nors šiose varžybose neįgaliųjų vežimėliais judančius čempionato dalyvius lydėjo padėti pasiruošę savanoriai, Petrui jų pagalbos prireikė nedaug, didžiąją trasos dalį jis įveikė pats. Po tokios treniruotės maratonas Dzūkijos piliakalnių keliu, atrodytų, neturėjo sukelti jokių netikėtumų ar sunkumų. O paaiškėjo, kad Dzūkijos kalneliai ir pakalnės – kur kas didesnis iššūkis nei Portugalijos kalnai. „Pravažiuoji 20 kilometrų, jėgos išsenka, o priekyje – naujas kalnelis. Nusiteiki, kad už jo jau tikrai bus nuokalnė ir galėsi atsipūsti, o pasiekęs aukščiausią vietą pamatai – priekyje dar trys tokie kalneliai laukia“, – pasakoja vaikinas.
Maratono „Visi Dzūkijos piliakalnių keliu“ dalyviai, tarp kurių buvo ir neįgaliųjų vežimėliais su vartytuvais judančių žmonių, per keturias dienas įveikė apie 170 kilometrų, apžiūrėjo šešis piliakalnius, įvertino galimybes Lietuvos įdomybėmis pasigrožėti ir negalią turintiems žmonėms.
Kuo daugiau tokių žygių, tuo daugiau supratimo
Prisijungti prie per Trakų, Prienų, Alytaus, Lazdijų rajonus numatyto maratono neįgaliuosius pakvietė projektą „Dzūkijos piliakalnių kelias“ įgyvendinančios šių rajonų vietos veiklos grupės. Lazdijų vietos veiklos grupės atstovė Edita Savukynaitė sako, kad vienas iš šio projekto įsipareigojimų buvo įtraukti į jį socialiai pažeidžiamų grupių atstovus – neįgaliuosius, senyvo amžiaus žmones, daugiavaikes šeimas.
Neįgaliesiems toks žygis nebuvo staigmena. Į maratonus „Nugalėk save“ vežimėliais su vartytuvais jie leidžiasi kasmet, šis buvo jau 15-asis. Pasak Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorės Gintos Žemaitaitytės, iš pradžių šie maratonai buvo rengiami norint išbandyti savo ištvermę, fizines galimybes, įveikti kuo daugiau kilometrų. Pastaraisiais metais maratonų dalyviai stengiasi ne tik pasiekti maršruto finišą, bet ir pamatyti, sužinoti ką nors naujo ir įdomaus, skleisti idėją apie aplinkos prieinamumą visiems, susitikti, padiskutuoti su sprendimus priimančiais vietinės valdžios atstovais.
G. Žemaitaitytė įsitikinusi, kad bendradarbiavimas su vietos veiklos grupėmis buvo naudingas abiem pusėms. Be pagalbos neįgalieji nebūtų įveikę gana sudėtingo maršruto – dviračiais keliavę žygeiviai dažnai į įkalnę pastumdavo neįgaliųjų vežimėlius, kitaip jiems padėdavo, o negalios neturintieji geriau suprato neįgaliųjų poreikius, sužinojo, kada jiems reikia padėti, o kada nesudėtingas, didelių lėšų nereikalaujantis aplinkos pritaikymas leidžia jiems jaustis savarankiškiems.
Jau antrą kartą prie šio maratono prisijungęs P. Kasanavičius neabejojo – jeigu bus daugiau tokių žygių, jeigu negalią turintys žmonės bus labiau matomi, ir aplinka dažniau bus pritaikyta.
1905 m.
1946 m.
1978 m.
Kaimo turizmo sodybos neįgaliųjų dar nelaukia
G. Žemaitaitytė džiaugiasi, kad interesams sutapus atsirado galimybė pagerinti sąlygas maratone dalyvavusiems neįgaliesiems. Ankstesnių žygių dalyviai dažniausiai miegodavo palapinėse, šįkart buvo nuspręsta maratono dalyvius apnakvindinti kaimo turizmo sodybose. Pasak G. Žemaitaitytės, tai buvo dar viena gera proga pasidomėti, kaip šios sodybos pasirengusios priimti rateliais judančius žmones. Surasti galinčių apgyvendinti daugiau kaip pusšimtį žmonių, tarp kurių 10 juda neįgaliųjų vežimėliais, nebuvo lengva. Tokių, kuriose nebūtų laiptelių, slenksčių, užtektų vietos vežimėliams kambariuose, juolab tualetuose, apskritai nerado. Vis dėlto sodybų šeimininkams geranoriškai sutikus padėti neįgaliesiems didelių nepatogumų pavyko išvengti. Padėjo ir tai, kad į maratonus dažniausiai leidžiasi stipresni, savarankiškesni, daugelį kliūčių įveikti gebantys neįgalieji.
Patikinęs, kad neįveikiamų problemų nakvynių vietose nepatyrė, P. Kasanavičius neabejojo – maratono dalyvių apsilankymas sodybų šeimininkams padėjo suprasti, kaip šias poilsiavietes sutvarkyti, kad jos būtų draugiškos visiems svečiams.
Dzūkijos piliakalniai – ne maurų pilis
Dzūkijos piliakalniai labai įvairūs – vieni iš tolo matomi, su šlaituose įrengtais laipteliais, kiti ne tokie aukšti, bet nuo visų atsiveria aplinkinių apylinkių panoramos. Deja, nė ant vieno Dzūkijoje aplankytų piliakalnių rateliais judantys neįgalieji pakilti negalėjo. Ne visų ir prieigos pritaikytos, tinkamai įrengti informaciniai stendai.
Pasak Lazdijų vietos veiklos grupės atstovės E. Savukynaitės, piliakalniai priskirti saugotinoms teritorijoms, todėl bet kokiems pakeitimams reikia daugybės leidimų, suderinimų.
„Teko būti Ispanijoje, senovinėje maurų pilyje – ten irgi paveldas, saugotinas objektas, bet rateliais judantis žmogus gali važiuoti kur nori, viską apžiūrėti, – pasakoja P. Kasanavičius. – Ir viskas padaryta taip, kad ir žmogui patogu, ir paveldui nekenkia, prie jo prisitaiko. Manau, kad ir mūsiškiai architektai, inžinieriai gerai galvas pasukę ką nors sugalvotų, rastų būdą, kad visi galėtų piliakalniais pasigrožėti. Gal ne patį piliakalnį pritaikytų, o šalia kokią pakylą ar apžvalgos aikštelę suprojektuotų.“
G. Žemaitaitytės nuomone, išeitimi galėtų tapti piliakalnių prieigose įrengtos patogios aikštelės su suoliukais, kur mėgaujantis puodeliu arbatos būtų galima susipažinti su jų atsiradimo legendomis, padavimais, sužinoti apie su jais siejamas tradicijas, čia rengiamas šventes ir pan.
Kad piliakalniai taptų traukos vietomis, kuo ir rūpinosi vietos veiklos grupės, reikia, kad šalia būtų ir kur apsistoti, pavalgyti, atsirastų dar kokios nors veiklos. Neįgaliųjų nuomonė čia taip pat labai svarbi, nes kol kas rateliais judantiems žmonės tokių galimybių nėra.
Neįgaliųjų poreikiai – tik formalumas?
Rateliais judantys maratono dalyviai neslepia, kad labiausiai juos nuvylė ne tai, kad Dzūkijoje nėra asfaltuotų kelkraščių (be dviejų policijos ekipažų palydos tikslo nebūtų pasiekę), ir net ne tai, kad tik degalinėse galėjo kavos ar užkandžių nusipirkti, tualetais pasinaudoti.
Paskutinę maratono dieną žygeivių laukė Metelių regioninis parkas su apžvalgos bokštu, prie Dusios ežero įrengtu originaliu lankytojų centru, iš kurio antro aukšto atsiveria puiki panorama. Deja, rateliais judantiems neįgaliesiems ja pasigrožėti nepavyko – neveikė į antrą pastato aukštą keliantis keltuvas. G. Žemaitaitytė sako: apmaudžiausia tai, kad viskas čia įrengta už Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšas, o į neįgaliųjų poreikius pasižiūrėta labai formaliai. Keltuvas, ko gero, net paleistas nebuvo, nes esą nėra kam atlikti patikros darbų, o to nepadarius keltuvu naudotis negalima. Tik vaikštantys maratono dalyviai ir vienintelėmis šalyje sūpynėmis ant vandens pasimėgavo...
Mintimis apie tai neįgalieji pasidalijo ir su prie Prelomčiškės piliakalnio maratono dalyvius pasitikusiu Lazdijų rajono mero pavaduotoju Audriumi Klėjumi. Diskusijos, pokalbiai su sprendimus galinčiais priimti vietos valdžios atstovais – visada naudingi. Pasak G. Žemaitaitytės, kuo daugiau tokių diskusijų, kuo neįgalieji aktyvesni, labiau matomi, tuo greičiau keičiasi požiūris į negalią.
Šis maratonas – ne vienintelis
P. Kasanavičius neabejoja: maratone dalyvavusių žygeivių požiūris į negalią turinčius žmones tikrai pasikeitė. „Tokioje šaunioje kompanijoje seniai bebuvau. Mes nesijautėme kitokie. Su šiais žmonėmis – nors į pasaulio kraštą, – tikino Petras. – Tik reikėtų, kad mūsų būtų dar daugiau.“
Pačius geriausius įspūdžius paliko ir visiškai nepažįstamų žmonių geranoriškumas. Petras prisimena: vieną dieną kelyje sulūžo bičiulio varytuvas. O be varytuvo toli nenuvažiuosi – taigi maratonas baigtas. Nieko nesitikėdami pagalbos paprašė gatvę tvarkiusių vyrų. Nežinia iš kur jie gavo suvirinimo aparatą, bet viską sutvarkė. Varytuvas puikiausiai atlaikė visą likusį maratoną.
Petras sako jau seniai prie šių žygių prisijungti norėjęs, todėl kai pernai draugas pasiūlė, sutikti neprireikė nė penkių minučių. „Pernai visą maratoną įveikiau pats, šiemet savo jėgomis toks užtikrintas nesijaučiau – buvo tokių įkalnių, kurias įveikti be kartu važiavusių dviratininkų pagalbos būtų buvę labai sunku. Komandos draugai padėjo visose sunkiose situacijose. Tai buvo toks šaunus nuotykis“, – pasakoja vaikinas.
Rateliais judantys neįgalieji šiemet turės ir daugiau progų prisistatyti visuomenei – laukia tradicinis velomaratonas, jie žada įsitraukti ir į Baltijos kelio 30-mečio renginius.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
