Jos žodžiais, lietuvių liaudies dainos pamažu tyla, tačiau dėl to reikėtų kaltinti tik pačius save.
Ką šiais laikais reiškia liaudies daina?
Dabar liaudies daina negalima sakyti, kad traukiasi, – mes patys ją traukiame. Tiesa, nežinau, kaip pats jaunimas žiūri, negaliu už jį atsakyti. Šiek tiek dar dainuojama, bet ne taip stipriai ir ne tiek daug, kaip norėtųsi. Štai, pavyzdžiui, anksčiau nereikėdavo jokių vestuvių muzikantų – žmonės patys puikiausiai dainuodavo užstalės dainas, šokdavo...
Vadinasi, mes patys kalti, kad liaudies kūryba blėsta?
Mano manymu, taip. Šiais laikais ypatingai išryškėja viena bėda – juk paskaičius įvairių žiniasklaidos priemonių pateikiamus tekstus, galima pastebėti, kaip peikiama mūsų varguolė Lietuva: „kvailas kraštas“ ir panašiai. Taigi nieko nereikia kaltinti, tik pačius save, nes patys nesugebame saugoti to, ką turime.
Kokią žinią Jūs siunčiate žmonėms, dainuodama lietuvių liaudies dainas?
Pačią geriausią – kad turime puikią savo kultūrą ir muziką.
Taip pat galima sakyti, kad dainomis puoselėjate lietuviškas tradicijas. Galbūt darote tai ne tik dainuodama?
Jų nereikia puoselėti, reikia gyventi tuo. Atsimenu, kartą atvažiavo iš vienos televizijos žurnalistai ir sako, kad keista mano namuose nematyti pakabintų juostų, nei molinių indų... Bet juk to nereikia. Galiu valgyti ir iš sidabro indų, bet vis tiek būsiu lietuvė, vis tiek mėgsiu liaudies dainas, vis tiek gerbsiu savo kultūrą.
Šiemet penktus metus iš eilės gretutinių teisių asociacija AGATA, kurios esate tarybos narė, rengs jaunimo meistriškumo stovyklą. Koks jūsų santykis su šia stovykla?
Labai džiugu matyti ten atvažiavusius jaunuosius muzikantus. Ta stovykla – kaip kūrybinė laboratorija, kuri paskatina ir dar kartą pasako, kad šalia visokių dalykų pasaulyje yra muzika. Tai labai svarbu, ypač tokiame piniginiame, materialiame pasaulyje. Būtent muzika yra toks dalykas, kuris skatina ir mintis, ir protą, ir jausmus.
Apie dainą yra geras posakis: „Daina pati dangun kopia ir paskui save žmones veda“. Tad šioje stovykloje ir susirenka tie žmonės, kurie nori eiti į tą dangų, nori eiti paskui muziką, ir tai yra labai svarbu.
Čia daug dėmesio skiriama lietuvybės puoselėjimui, dainavimui tarmiškai. Tai iš tiesų turėtų rūpėti šiuolaikiniams jauniems muzikantams?
Matote, kaip yra... Mes puikiai žinome, kad, pavyzdžiui, Egipte yra piramidės, o štai paklausius bet kokio moksleivio, kas pagimdė Vytautą Didįjį, vargu, ar jis atsakytų. Noriu pabrėžti, kad labai daug dėmesio skiriame kitiems, bet ne sau. Tad visų pirma, reikia ne tik dainuoti, bet ir žinoti apie save, savą kraštą.
Beje, šiemet dėmesys bus skirtas būtent dzūkų tarmei. O Jūs kokia tarme dainuojate dažniausiai?
Kadangi pati esu dzūkė, dzūkiškai ir dainuoju. Bandysiu perteikti savo patirtį ir šių metų stovyklautojams.
