„Metai eina į pabaigą... Artėja Kalėdos! Tai reiškia – vėl tikėjimas, vėl svajonės, vėl stebuklai. Šie metai buvo nepaprastai keisti... Ir daug skausmo liks mūsų širdyse. Bet vis tiek yra kažkas, už ką aš visada būsiu dėkinga išeinantiems metams! Ir tai stebuklas, kurį jau šeštą mėnesį nešioju po širdimi. Rūpinkitės vienas kitu, tikėkite, mylėkite, pasitikėkite ir vertinkite! Linksmų Šv. Kalėdų!“ – džiaugėsi moteris.
Rudenį kalbinta du sūnus ir dukrą turinti Tatjana prisipažino, kad vaikus auginti buvo išties sunku. Kai vaikai buvo maži ir šeima gyveno užsienyje, vyras retai būdavo namuose, o jai padėdavo tik auklė.
Pasak T. Lavrinovič, yra labai didelis skirtumas, kiek vaikų turi: „Žinoma, jei kalbėtume apie pripratimą, tai yra lengviau, nes jau žinai, kas tavęs laukia, tačiau visi vaikai yra skirtingi. Vienas jautrus, kitas turi tvirtą charakterį, mano vaikai turi skirtingus charakterius. Jaunesnieji stengiasi mėgdžioti vyresnįjį. Pavyzdžiui, antrasis mėgdžioja pirmą, o jauniausioji – vyresnėlius. Kartais galiu iš dukros kalbėjimo manierų atpažinti savo vieną iš sūnų. Tokiu atveju visuomet vaikui liepiu nemėgdžioti, o pasakyti savo nuomonę.“
„Labai smagu, kai vaikų yra daug, rūpesčių yra daugiau, tačiau jie užsiima vienas su kitu. Vienas vaikas visuomet reikalauja daugiau dėmesio iš tėvų. Dabar, kai jie jau dideli, vienas kitą prižiūri ir mums lieka daugiau laiko sau“, – džiaugėsi moteris.
Tatjana tikino, kad šeimoje galioja tam tikros taisyklės: „Vyriausias sūnus galvoja, kad gali vadovauti ir visko reikalauti iš jaunesniųjų, kai šie jo neklauso, sūnus labai nervinasi. Todėl įvedėme taisyklę, kad kai namuose yra mama arba tėtis vyresnėlis nebus autoritetas. Tačiau jei mes su tėčiu kažkur išeiname, vaikams pasakau, kad klausytų vyresniojo sūnaus, taip ugdau vaiko atsakomybę. Jei vyresnysis sūnus užimtas, tuomet antrasis rūpinasi dukra, o ji jo klauso. Jei tarp vaikų kyla konfliktas visuomet prašau, kad jie tai išsiaiškintų tarpusavyje ir į tėvus kreiptųsi tik iškilus rimtai problemai.
Kiekvienam vaikui atsiradus šeimoje vis padaugėdavo taisyklių. Atsiradus pirmajam visą dėmesį skirdavau jam, visur veždavausi su savimi ar jis to norėdavo, ar ne. Dabar vaikai gali rinktis ar keliaus su mumis, ar ne. Jei vaikai lieka namuose, prašau jų susitvarkyti namuose, pasigaminti valgyti, jie labai mėgsta suktis virtuvėje. Taip pat riboju jų laiką su telefonu ir kompiuteriu, vaikams neleidžiu jais žaisti visą dieną.“
Moteris neslepia, kai vaikai buvo mažesni, prireikdavo ir auklės pagalbos: „Turėjome auklę, kuri buvo kaip šeimos narys, lyg trečioji močiutė. Kai antrajam buvo vieneri, ji su mumis išvažiavo gyventi į Italiją. Tuo metu Kšištofas žaidė čempionate ir Eurolygoje, todėl retai būdavo namuose. Tuo metu buvo sunku vienai susitvarkyti su vaikais, todėl pasisamdėme auklę, kurią rekomendavo dėdė. Taip pat dabar padeda seneliai, jei reikia padėti Darjušo šeimai ir mūsų, pas mus ateina senelis, o pas Darjušą senelė.“
Tatjana prisipažino, kad šeimoje ji griežtesnė: „Esu labai griežta mama, kartais net pati ant savęs pykstu. Anksčiau vyro nebūdavo namuose, reikėjo vaikams atstoti ir mamą, ir tėtį. O kai Kšištofas grįždavo namo jis atpirkdavo savo nebuvimą būdamas vaikams geras. Dabar jis supranta, kad vaikus reikia ne tik lepinti, bet ir griežtai kažką pasakyti, nes vaikai ne visada supranta, būna išsiblaškę.“
