Calvinas Kleinas gimė 1942 m. nedidelės maisto parduotuvės valdytojo šeimoje viename garsiausių JAV miestų – Niujorke. Rajonas, kuriame gyveno šeima, nebuvo nei prabangus, nei prestižinis, tad skurdoka aplinka vertė paauglį svajoti apie kitokį gyvenimą. Amerikoje visi svajoja panašiai – tapti garsiais bei turtingais. C. Kleinui pavyko. „Būtent tai man labiausia patinka Valstijose – čia kiekvienas, turintis talentą ir pasiruošęs sunkiai dirbti, turi šansą“, – vėliau kalbėjo pats dizaineris.
Nors mažasis Calvinas domėjosi šeimos verslu, bet profesijos pavyzdžiais išsirinko mamą ir senelę. Močiūtė išmokė jį siūti, o elegantiška mama suformavo skonį, nuolat imdama sūnų į išvykas po parduotuves ir pas siuvėjus. Berniukas dažnai girdėdavo, kaip moterys kalbasi apie madas, modelius bei fasonus, ir jau nuo penkerių metų tvirtai nusprendė, kad pats taps šio kerinčio pasaulio dalimi – modeliuotoju.
Tad pabaigusio mokyklą jaunuolio naktimis nekamavo mintis, kuo būti. Jis baigė Aukštąją menų mokyklą (buvo vienas geriausių mokinių), o 1960–1962 metais studijavo Niujorko technologijos institute. Po to kelerius metus C. Kleinas dirbo pas įvairius dizainerius, sukirpinėjo svetimus kostiumus, piešė praeivius Niujorko gatvėse, o naktimis kūrė portfolio. 1968 metais kartu su vaikystės draugu Barry’iu Schwartzu įkūrė ženklą „Calvin Klein, Ltd“. Pinigų parūpino Barry’is, o Calvinui niekada nestigo idėjų. Netrukus jis sukūrė pirmą kolekciją ir eksponavo ją savo ateljė viename iš Niujorko verslo centrų. Aukštu aukščiau buvo įsikūręs gatavų drabužių butikas. Anot ženklo legendos, pastarojo direktorius sykį suklydo spausdamas lifto mygtuką ir išėjęs ant manekenų pamatė jauno dizainerio modelius. Kaip pasakoje, direktorius tuoj pat padarė 50 tūkstančių dolerių vertės užsakymą, ir paauglio iš Bruklino „Didžioji amerikietiška svajonė“ tapo realybe.
1970-uosius dizaineris vėliau pavadins „tiesiog beprotiškais“. Patekęs į bohemišką „auksinio jaunimo“ visuomenės dalį, Calvinas su pilna jaunystės maksimalizmo jėga nėrė į visas įmanomas nuodėmes: alkoholizmą, narkotikus, seksą. Nors ir keista, bet ženklas tuo pačiu metu vystėsi septinmyliais žingsniais. Pradėjęs nuo vyriškų viršutinių drabužių, C. Kleinas perėjo prie moteriškų drabužių dizaino ir 1970 metais pristatė klasikinį vyrišką kostiumą, pritaikytą moteriškai madai. „Peacot“ – trumpas dvibortis paltas su plačiais atvartais tapo ne tik sezono hitu, bet nubrėžė moteriškos mados krypti dešimtmečiui į priekį. Sukūręs tokius drabužius dizaineris realizavo pagrindinį amerikiečių mados principą: „Net kukliausia suknelė gali būti prabangos viršūne, nes viską lemiantis stiliaus kriterijus yra ne „kas“, o „kaip“ pasiūta.“ Todėl nenuostabu, kad 1973-iaisiaiss C. Kleinas tapo jauniausiu dizaineriu, gavusiu prestižinę „Coty“ premiją už „subtilius ir tobulai pasiūtus drabužius“. 1974 metais dizaineris sukūrė aksesuarų ir drabužių iš kailio kolekciją, bet eiti nutryptu keliu jam greitai nusibodo. Tad C. Kleinas pradėjo ruošti savo pirmuosius mados „sprogmenis“, vienus iš tų, kurie periodiškai sprogdino ne tik mados pasaulį, bet ir amerikiečių moralinių normų pamatus.
Šis drabužių kūrėjas pirmasis 1978 metais pristatė „dizaineriškus“ džinsus. Iš nebrangių kasdienių rūbų kategorijos C. Kleinas paaukštino juos keliais laipsniais iš karto – jie tapo stilingo, seksualaus bei turtingo jaunimo simboliu. Gerai sukirpti džinsai idealiai priglusdavo ir pabrėždavo tai, kas tuo metu jau buvo pagrindiniu idealios moters figūros kriterijumi, – ilgas bei grakščias kojas. Bet tada ne sukirpimas buvo svarbiausia, o neregėta seksuali ir provokuojanti šių džinsų reklama. Kartu su fotografu Bruce’u Weberiu buvo sukurtas reklaminis plakatas, kuriame būsima žvaigždė ir sekso simbolis, dar visai jaunutė Brooke Shields viliojančiai skelbė, kad tarp jos ir „kleinų“... nieko nėra. Kalba, žinoma, ėjo apie tai, kad reklamos modelis nedėvėjo apatinių kelnaičių, tad Amerikos moralistus ištiko isterijos priepuolis – dizaineris buvo apkaltintas nepilnamečių išnaudojimu ir „beveik pornografija“. Skandalas buvo nutildytas, reklaminiai plakatai sunaikinti, bet džinsų gamybą vis dėl to teko sustabdyti. Ženklas grąžino klasika tapusį modelį į gamybą tik 1998 metais. Tačiau tikslas buvo pasiektas – Amerikoje ir Europoje ilgėjo džinsų „apsėstųjų“ eilės, o jas valdė pats džinsų ministras C. Kleinas.
1982 metais šis dizaineris kūrė vyriško apatinio trikotažo liniją. Reklamai, kviečiančiai dėvėti apatinius su plačia korsetine juosta ir užrašu „Calvin Klein“ forografavosi reperis Marky’is Markas. C. Kleinas ir čia pademonstravo neeilinį mąstymą ir pirmą kartą reklamos istorijoje įvedė į reklamos nuotrauką vyrišką pusiau apnuogintą kūną, kaip estetinį elementą. Dizainerį ir vėl apkaltino, šįkart – perdėtu seksualiniu susirūpinimu, į ką jis atšovė, kad apatiniai tam ir kuriami, kad žmonės su jais atrodytų seksualiai. Kitos C. Kleino kolekcijos reklaminis plakatas „Paskutinė vakarienė nuo Kleino“, vaizduojantis žinomą Biblijos siužetą su pusiau apnuogintais abiejų lyčių modeliais, vilkinčiais džinsus, vėl šokiravo puritonišką Amerikos visuomenę ir tapo paskutiniu lašu jų kantrybės taurėje. Bažnyčia pateikė dizaineriui milijono dolerių vertės ieškinį, kurį jam teko patenkinti.
Bet tai C. Kleino neišgąsdino – nuolatiniai konfliktai su morale tapo tarsi žaidimu, sudedamąja sėkmės receptėlio dalimi. Jį C. Kleinas laikė garbingoje vietoje savo dizaino virtuvėje ir 1992 metais pagamino dar vieną „bombą“, sukėlusią mados drebėjimą šį kartą ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Tie metai laikomi populiaraus jaunimo stiliaus unisex gimimo data. Būtent tada C. Kleinas išleido reklaminius plakatus su jaunute Kate Moss ir reperiu Marky’iu Marku. Šioje reklamoje liesi, vienas į kitą iš šukuosenų, veidų ir figūrų panašūs modeliai sėdėjo pusiau nuogi. K. Moss, kaip„savos mergiotės“ įvaizdžio atstovė, ir muzikantas buvo panašūs vienas į kitą ne tik iš kūnų, bet ir iš drabužių. Pasirodo, naujus skandalingo dizainerio apdarus galėjo vilkėti tiek moterys, tiek vyrai. Idėja buvo sutikta džiaugsmingai ir ištikimybę naujajam stiliui jaunimas aistringai įrodinėjo atverdamas savo pinigines. Tiesa, kartą C. Kleinas vis tik peržengė ribą, kai 1999 metais pristatė apatinių drabužių kolekciją paaugliams ir vaikams. Dviprasmiškos reklamos su vaikų nuotraukomis buvo įvertintos kaip pernelyg laisvos ir provokacinės, kai kas net prabilo apie pedofiliją. Tam, kad būtų išvengta tolimesnės įvykių eigos, reklaminė kampanija buvo sustabdyta, o C. Kleinui pirmą kartą teko viešai atsiprašyti.
Tuo tarpu šio dizainerio kompanija sparčiai vystėsi. Iš nedidelio ateljė jis sukūrė milijoninę imperiją su 5 milijardų dolerių metine apyvarta. Gerai apgalvota rinkodaros politika, sukūrusi aiškų reklaminį įvaizdį ir įsimintinas asociacijas, giliai įstrigo vartotojų sąmonęje. Skandalai ir konfliktai padėjo kurti originalų prekių ženklo įvaizdį, kuris tapo jaunystės, seksualumo ir laisvės simboliu. C. Kleinas vienas pirmųjų pradėjo rengti savo klientus „nuo iki“ – pradedant apatiniais ir baigiant aksesuarais. Kompanija, įsišaknijusi Amerikoje ir Europoje, 1990-aisiais pradėjo žygį į Rytus, o tai reiškė tik vieną – kelis kartus didesnę apyvartą. Tačiau neteisinga būtų manyti, kad ženklas tapo populiarus vien tik dėl provokacijų. C. Kleinas tris kartus tapo „Coty“ premijos laureatu ir keturis kartus gavo nacionalinę premiją „American Fashion Awards“ už įnašą į mados industriją. Šio dizainerio stilius, sukurtas 1970-ųjų pradžioje, buvo madingo minimalizmo istorijos pradžia ir išliko nepakitęs per visą ženklo gyvavimo laiką. Pusiau permatomi audiniai, minkštos drapiruotės, aiškios linijos, grakštūs siluetai – su C. Kleino kurtais drabužiais paprasti žmonės atrodo kaip žvaigždės.
Išgyvenęs beprotiškus 1970-uosius, dizaineris aprimo. 1986 metais jis vedė savo asistentę Kelly Rector. Kalbėta, kad tai buvo vedybos „iš reikalo“ – netradicinės orientacijos maskuotė. Tačiau pora nusipirko namą jūros pakrantėje Rytų Hamptone, ilgai gyveno kartu ir net turi bendrų vaikų. 2003 metais C. Kleinas pardavė savo ženklą. Tad dabar buvęs džinsų ministras mėgaujasi gyvenimu. Jo mėgstamiausias užsiemimas – egzotiškų patiekalų degustacija. Ypač dizainerį vilioja japonų restoranai. Anot C. Kleino, gera virtuvė – pagrindinis dalykas, dėl ko verta būti garsiu ir turtingu. O pačiam prašmatniausiam patiekalui, jis be abėjonės, jau užsidirbo.
