Pakistane veikia nuo 10 iki 20 tūkstančių religinių mokyklų, kuriose mokiniai pertraukose tarp maldų uoliai dedasi į galvą savo mokytojų pamokymus ir nurodymus, rašo Ispanijos dienraštis „El Pais“.
Stropūs „Markiz-e-Ulume-e-Islamiya” religinės mokyklos auklėtiniai, sėdintys ant grindų ir priešais save ant nedidelių staliukų pasidėję arabiškas knygas, mažai kuo primena aktyvistus iš Raudonosios mečetės, pastebi dienraštis. Dabar 10 valanda ryto, ir nuo drėgno Lahoro karščio drabužiai lipte limpa prie kūno. Šiame Mansuro kvartale veikiančiame mokymo centre, kurį globoja pagrindinė religinė Pakistano partija „Jamaat-e-Islami“, nėra kondicionierių. „Ginklų taip pat nėra“, - tikina mokiniai ir mokytojai. Nors ne visos Pakistane veikiančios religinės mokyklos – medresės – skiepija karingąjį islamą ar ekstremizmą, kritikai tvirtina, kad jos skleidžia ideologiją, kuri, pasiremdama religija, teisina prievartos naudojimą ir kelia grėsmę visuomenės saugumui.
„Medresės visada buvo taikios, jos nepalaikė ir niekada nepalaikys terorizmo“, - tvirtina qari Abdulas Jaffaras, Korano ir islamo teisės dėstytojas. Titulas qari suteikiamas tiems, kurie gali teisingai iš atminties cituoti visą Koraną. Tačiau terorizmo samprata šiose mokyklose labai įvairi, ir, pasak pakistaniečio analitiko Zaighamo Khano, „ten gyvenantys praranda savo individualybę ir paklūsta gyvenimo režimui, suformuojančiam jų asmenybę ir požiūrį į pasaulį“.
„Vyriausybė Raudonojoje mečetėje nepagrįstai naudojo jėgą, - sako qari pritariamai linksint kitiems mokytojams. – Prezidentas Musharrafas taip veikė norėdamas įtikinti JAV išlaikyti jį valdžioje“. O ką jis pasakytų apie mečetėje aptiktus ginklus? „Juos pakišo vyriausybės nurodymą vykdžiusios specialiosios tarnybos“, - atremia qari.
Uždarame medresės pasaulyje norai virsta įsitikinimais, o mokytojo žodžiais retai kada suabejojama, teigia „El Pais“. Į šį islamo studijų centrą priimama 250 vyresnių nei 15 metų jaunuolių. Jie privalo būti baigę parengiamąjį mokymo kursą. 8 metus jie studijuoja Koraną, pranašo Mahometo pamokymus, islamo teisę, logiką ir arabų kalbą, kad galėtų skaityti savo šventąją knygą ta kalba, kuria ji buvo parašyta. Visos knygos – vien tekstas, jokių iliustracijų. Mokomasi pasitelkus nuolatinį kartojimą. Viskas turi būti išmokta atmintinai.
Dienos slenka maldų ritmu. Užsiėmimus nutraukia vidurdienio malda – dhuhr. Po jos prasideda pietūs. Vėliau jaunuoliai mokosi anglų kalbos. Apie ketvirtą popiet ateina metas kitai maldai – asr. Po jos mokiniai sportuoja arba dirba kompiuteriu iki saulėlydžio maldos – mahreb. Po vakarienės pamokos tęsiasi iki vienuoliktos vakaro, jas pertraukia apie devintą valandą skaitoma vakarinė malda – isha. Nauja diena prasideda muedzinui priminus apie rytinę maldą – fajr.
Mokiniai iš šio kasdieniško ritmo vėžių niekur nenukrypsta, pasakoja dienraštis. Čia nėra nei televizijos, nei interneto. „Galėsime naudotis internetu, kai mums įves telefono liniją“, - sako arabų kalbos dėstytojas. Vienintelės vietos, kur galima išeiti laisvalaikiu – mečetė ir dėl liūčių pažliugusi pieva.
Kol bus baigta bendrabučio statyba, berniukai miega svečiams skirtame pastate. Viename kambaryje gyvenama trise, tualetas bendras. Spartietiškai atrodančios sąlygos – kur kas geresnės, nei namuose, teigia dienraštis. Be to, berniukai gauna išsilavinimą, kurio jų šeimos niekuomet nebūtų galėjusios sau leisti, nes Pakistane nėra vieningos valstybinių mokyklų sistemos.
„Viskas nemokamai – mokymasis, knygos, būstas, maitinimas. Centrą išlaiko privatūs rėmėjai“, - aiškina jo atstovas. „Jamaat-e-Islami“ partija Mansure moko apie 2000 mokinių, berniukų ir mergaičių, jiems teikiamas įvairių lygių išsilavinimas. Beveik milijonas pakistaniečių mokosi 10 – 20 tūkstančių šalyje veikiančių medresių.
Kuo jie taps? Sindhis norėtų būti pamokslininkas. Jo bendraklasis ir kambario draugas Mansuras norėtų „religinio pobūdžio darbo“. O iš Islamabado atvykęs Abdulas Jabbaras siekia įstoti į universitetą ir tapti šariato daktaru. Jų mokytojai pernelyg nesirūpina jaunuolių ateitimi. „Jie galės dirbti mečetėse, švietimo įstaigose, teisėsaugoje ar kariuomenėje“, - tvirtina vienas „Markiz-e-Ulume-e-Islamiya” centro mokytojų.
Būtent tai ir rūpi daugeliui pakistaniečių, pažymi “El Pais”. Kai šaliai taip reikia inžinierių, technikų, kitų sričių profesionalų, jaunimas iš neturtingų visuomenės sluoksnių jei ko ir mokomas, tai tik melstis. Maždaug nuo 1980 m. Pakistano religinės mokyklos virto ekstremistų, siunčiamų kovoti į Afganistaną ar Indijos Kašmyrą, rengimo centrais. Po 2001 m. rugsėjo 11-osios generolas Musharrafas pažadėjo imtis kontroliuoti religinių mokyklų veiklą, kad būtų sustabdytas prievartos plitimas.
Po medresių reformos į mokymo programą be religinių disciplinų buvo įtraukta matematika, patriotinis auklėjimas, informatika ir anglų kalba. Tačiau Pakistano Žmogaus teisių komisijos pirmininkas Asma Jahangiras tvirtina, kad to nepakanka, nes „religinio turinio prasme nevyksta rimtų permainų, užkertančių kelią kovingojo sektantizmo ir džihado plitimui“. Jo manymu būtina gerinti valstybinę švietimo sistemą.
Šį pavasarį „International Crisis Group“ ataskaitoje buvo pažymėta, kad ekstremistinės grupuotės, remiamos mečečių ir medresių tinklo, ir toliau atvirai veikia Pakistane.
Po įvykių Islamabado Raudonojoje mečetėje, kai kariuomenė šturmavo mečetėje kartu su keliais šimtais mokinių užsibarikadavusius ekstremistus, religinės mokyklos vėl atsidūrė dėmesio centre. Partija „Jamaat-e-Islami“ neigia, kad kas nors panašaus galėtų atsitikti jos mokymo centruose. „Mes laikomės oficialios programos, kurią patvirtino medresės taryba“, - tvirtina „Markiz-e-Ulume-e-Islamiya” atstovai. Centre dirbantys mokytojai smerkia savižudžius teroristus. “Mes norime, kad Musharrafas pasitrauktų, bet tik laikantis teisėtos procedūros. Jis pažeidė konstituciją“, - diplomatiškai tvirtina qari, rašo „El Pais“.
