Lygiai prieš savaitę portale „Balsas“ tendencingai pasisakė saujelė Lietuvos dviratininkų, tikėdamiesi atkreipti ne tik eilinio Lietuvos skaitytojo, bet ir Lietuvos dviračių sporto federacijos (LDSF), dėmesį.
Nieko keisto, kad Europą ir Pasaulį išmaišę dviratininkai mato geriausiai, kas mūsų dviračių sporto valdyme yra taisytina, keistina, atnaujintina. Nestebinantis ir jų noras išsakyti savo požiūrį bei sulaukti atgarsio iš sporto valdžios struktūrų, teturint vienintelį tikslą – įnešti naujovių ir atverti perspektyvą Lietuvos ateities dviratininkams.
Kodėl profesionalūs sportininkai, pripažinimo sulaukę svetur, savo šaliai – jaučiasi nereikalingi?
Su prašymu pakomentuoti raštiškai, patvirtinant arba paneigiant, šį ir kitus klausimus (iš viso – 26), portalas „Balsas“ kreipėsi į LDSF būstinę, tačiau aisbergo viršūnėje įsitaisęs Vaclovas Šiugždinis į dukart siųstą korespondenciją nepateikė ne tik kad nei vieno atsakymo, bet ir jokios reakcijos. 7 dienos – daug ar mažai? Kas tai – kažką žadanti pradžia ar paprasčiausias ignoravimas?
Kiek laiko ir valios pastangų reikia, norint pareikšti geranoriškumą ir atvirumą dialogui – interesantų atžvilgiu?
Ar gali būti, kad klausimyne, kurį portalas „Balsas“, padedamas Lietuvos dviratininkų iniciatyvinės grupės, parengė ir pateikė Vaclovui Šiugždiniui, yra nepatogių klausimų ir šis ponas, š. m. gegužės 25 d. Lietuvos dviračių sporto federacijos vykdomojo komiteto posėdyje balsų dauguma („už“ – 7, „prieš“ – 2,) išrinktas „laikinai be atlygio eiti generalinio sekretoriaus pareigas iki suvažiavimo [t. y., 2011 m. sausio 7 d.]“, nemato reikalo terliotis su pienburniais?
Ar ir skaitantiems šį straipsnį atrodo, kad perspektyvių Lietuvos trenerių auklėtinių, sportinę karjerą tęsiančių užsienio mėgėjų klubuose ar profesionaliose komandose, keliami klausimai, mintys ir nuomonės yra neverti dėmesio?
Susiję tekstai:
Dviratininkas T. Vaitkus: mes nereikalingi Lietuvai
