Karolina Stažytė
Atšilus orams ne vienas užsinori automobilį iškeisti į dviratę transporto priemonę. Net ir tie, kurie lieka ištikimi mašinoms ir toliau kasdien jomis rieda į darbą, vakare užsigeidžia prasklaidyti mintis mindami pedalus artimiausio atokaus gamtos kampelio link. Susidomėjimas dviračiais Tauragėje ėmė augti prieš keletą metų. 2012 m. imti organizuoti „Kritinės masės“ pasivažinėjimai, žygiai dviračiais. 2013 m. Tauragės dviratininkų mėgėjų komanda netgi tapo Lietuvos plento dviračių varžybų nugalėtoja. Dviračių paklausa išties didėja. Tačiau ar ją tenkina pasiūla? Norėdamas įsigyti dviratę transporto priemonę, tauragiškis dažniausiai traukia į turgų – pasidairyti, kokia nauja dėvėtų dviračių siunta parkeliavo iš Vokietijos ar Olandijos.
Kokybiški – internete ar turguje
Praėjusį šeštadienį Tauragės turgavietėje apsilankiau ir aš. Ne viena – į pagalbą tiriant dviračių prekybos rinką pasikviečiau Artūrą Zaveckį, Tauragės dviratininkų mėgėjų komandos narį, didelį dviračių transporto priemonių gerbėją. Anot jo, pirkti dviratį galima ir prekybos centre. Tiesa, tik brangiausią. Nes likusių kokybė – ne pati geriausia. Numynus keletą dešimčių kilometrų gali prireikti apsilankyti remontininko garaže, kurių Tauragėje – vos keletas. O ir tie keli, matyt, vykdo platesnę veiklą, nes, Tauragės valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, vien dviračių remonto darbais mūsų mieste nesiverčia nė vienas miestelėnas.
Štai ir manasis praėjusį pavasarį internetinėje parduotuvėje užsakytas bei penkis šimtus litų su nemenka nuolaida kainavęs raudonasis plieninis žirgas vos po keleto savaičių buvo priverstas „atsiduoti“ į meistro rankas. Už ratų subalansavimą ir grandinės bei kitų dalių sutepimą (nauji dviračiai, pasirodo, nebūna visiškai paruošti važiuoti), teko pakloti 130 Lt. Trečdalį dviračio kainos.
Taigi kur ieškoti kokybiško nebrangaus dviračio? Artūras patarė skaityti internetinius skelbimus. Pasak jo, žiemą skelbiu.lt svetainėje parduodančių dviračius būna apie pusantro šimto, o balandžio mėnesį skaičius išauga iki pusės tūkstančio. O jei nemėgstate pirkti katės maiše – apsilankykite turguje.
Apžiūrinėdama dviračius Tauragės turgavietėje, Artūro pasiteiravau, kaip reiktų išsirinkti tinkamą. Vaikino teigimu, daug ką pasako gamintojo vardas. Svarbu, iš kokios medžiagos pagamintas rėmas bei kaip veikia amortizatoriai. Paspaudus dviratį žemyn jis turėtų atsitiesti greitai. Ne antraeilį vaidmenį vaidina ir forma bei išvaizda. Pats Artūras renkasi kuo lengvesnį dviratį.
Surinkti išmestus dviračius draudžiama
Didžiajame Tauragės turguje prekiautojų naudotais, iš užsienio parvežtais dviračiais – dešimtis. Vieniems dviratės transporto priemonės – pagrindinė prekė, kitiems – tik priedas prie vokiečių išmestų servizų ir puodų. Pakalbinta penkiolika metų su vyru dėvėtus dviračius pardavinėjanti Gitana teigė į Vokietiją parsigabenti prekių vykstanti septynis kartus per metus.
– Anksčiau rinkdavome dviračius, išmestus gatvėje. Dabar, kai tai daryti draudžiama, esame priversti juos pirkti turguje iš perpardavinėtojų. Dažniausiai turkų. Kainą nulemia derybų menas ir konkurentų – lenkų, ukrainiečių, rumunų – pasiūlyta kaina. Pastaruoju metu pasunkėjo dėvėtų dviračių išvežimas iš Vokietijos. Jie laikomi antrine žaliava, tad būtini dokumentai, kurių turguose negausi. Danijoje reikalavimai dar griežtesni, – keletą savojo verslo subtilybių atskleidė Gitana, kurios parduodamų dviračių kainos Tauragės turguje svyruoja nuo 300 iki 800 Lt.
Jai antrino ir kitas prekeivis, daugiau nei penkiolika metų šiuo verslu besiverčiantis Romanas, dviračius dažniausiai parsivežantis iš Vokietijos miesto Kaselio. Pasak vyro, vokiečių turguose galioja sava tvarka. Tikrintojų pasitaiko retai. Niekas „nekrato“ turkų, kurie ten pardavinėja dviračius be jokių dokumentų. Kartais patikrina tik prekes už turgaus tvoros jau išsigabenusius lietuvius – peržiūri ant dviračių rėmų esančius numerius ir įsitikina, ar jie nevogti. O iš kur turkai gauna tų dviračių, jei rinkti juos, išmestus gyventojų į gatvę, draudžiama? Nusižengus šiai taisyklei, pasak Romano, tektų pakloti net 5000 eurų baudą.
– Nežinau. Naktimis, matyt, dirba. O ir patys vokiečiai žino turkų sandėlius ir jiems, kaip į kokią atliekų surinkimo aikštelę, pristato savo dvirates transporto priemones, kuriomis nori atsikratyti. Vienas kitas ir pats atvaro dviratį parduoti. Tačiau iš turkų pirkti pigiau, – paaiškino Romanas.
Pasidaro smalsu, o kiek gi kainuoja dėvėtas dviratis Kaselio turgavietėje?
– Nuo 30 iki 200 eurų. Kuo daugiau perki, tuo mažesnė kaina. Štai kartą lenkas rado į gatvę išmestą brangų rankų darbo amerikiečių firmos „Cannondale“ dviratį. Nupirkau už 200 eurų, pardaviau už 500 eurų. Tačiau tai – vienetinis atvejis, – prisiminimu apie didžiausią laimikį pasidalijo Romanas.
Į rinką braunasi hibridai
Šiuo metu Tauragės turguje brangiausi parduodami dėvėti dviračiai – į rinką besiveržiantys hibridiniai. Jie varomi elektra, tad padeda minti pedalus į kalną. Krauti juos reikia keturias valandas. Akumuliatorius „atlaiko“ daugiau nei pusšimtį kilometrų ir tarnauja septynerius metus. Tauragiškiams jie neįprasti, tad ir nepripažinti bei nepopuliarūs.
– Pats niekaip neišsirenku sau dviračio. Keičiu dažnai, nes pasitaiko vis geresnis. Tačiau šiuo metu su žmona važinėjamės būtent elektra varomais. Jie sparčiai braunasi į rinką. Šiauliuose net veikia vokiečių kapitalo įmonė „Panther“, kuri neseniai įrengė maniežą ir leido pirkėjams jame išbandyti elektrinius dviračius. Kiek toks kainuoja? Naujas – mažiausiai 600 eurų. Dėvėtą vieną parduodu ir aš. Kaina – 1500 Lt, – didžiausią naujieną prekių rinkoje pristatė Romanas.
Kol mes kalbėjomės, įsitikinau, kad susidomėjimas baltu hibridiniu dviračiu nemažas. Daugelį tauragiškių atbaido tik kaina.
– Populiarus jis ir dėl spalvos. Balti dviračiai kažkodėl dabar „ant bangos“. Prieš metus buvo populiarūs ir BMX dviratukai, skirti atlikti triukus. Jų gauti nelengva. Trūksta ir didelių vyriškų dviračių aukštiems žmonėms. Kai kurie ieško pokarinių antikvarinių egzempliorių, bet jie brangūs. Turiu štai ir aš keturiasdešimties metų senumo, – einamiausias prekes įvardijo Romanas.
Mums bekalbant per 45 minutes buvo parduoti trys dviračiai. Domėtasi beveik visais, buvusiais prekyboje. Nusižiūrėjęs prekę bei sumokėjęs užstatą, ne vienas ryžosi apsukti ratą aplink turgų.
– Žinokit, prekyba suprastėjusi. Geriausiais laikais parduodavome dešimt per dieną. O tie geri laikai buvo siaučiant krizei. Keista, ar ne? – gūžtelėjo pečiais Romanas.
Prekių prirenka ir vokiečiai meistrai
Trečiasis turguje pakalbintas pardavėjas Robertas teigė dviračius iš Vokietijos ar Olandijos vežantis penkerius metus. Anksčiau tuo užsiimdavo jo tėvai. Smagiausi, pasak jo, olandiški dviračiai. Tačiau jie brangesni. Paklaustas, ar pirkėjai dažnai grąžina prekę, Robertas patikino, jog taip nėra buvę. Vokiečių dviračiai, kad ir padėvėti, bet tvarkingi. O jei ir būna gedimų, Tauragės pardavėjai patys juos savomis rankomis pašalina.
Paklaustas, kokie dviračiai dabar perkamiausi, vyras pasidžiaugė, jog tauragiškiai perka viską, ne tik „pieninius“, neva prie karvių važiuoti skirtus dviračius, kaip būdavo anksčiau.
– Dėvėtus dviračius perku ne tik turguose, bet ir vokiečių remontininkų parduotuvėse. Ten galioja akcija: atvežk seną dviratį, primokėk ir gausi naują. Sutari su parduotuvės savininku, ir jis tau tuos senus surinktus dviračius parduoda, – iš kur gauna prekių, atskleidė Robertas.
Apie dviračių pirkimą iš vokiečių remontininkų parduotuvių užsiminė ir Romanas. Svarbiausia, anot jo, su savininku susitarti pirmam. Sistema aiški. Vokiečiui sugenda dviratis. Jis jį atveža remontininkui. Šis už remontą preliminariai paskaičiuoja 150 eurų. Taisyti neapsimoka, tad dviratis lieka remontininkui. Tokius atlikusius dviračius lietuviai ir supirkinėja.
– Parduotuvėse ar remonto dirbtuvėse bent dokumentus gauni. O turkas turguje tik lapelį su savo telefono numeriu duoda. Ir turi problemą pravežti prekes pro sieną, – paaiškino Tauragės knygyną žadėjęs pirkti ir ten dviračių centrą bei remonto garažą įrengti, tačiau dėl sveikatos problemų to nepadaręs Romanas.
Šis verslas, anot jo, milijonų neneša. Kodėl? Nes yra sezoninis. Vasarą į Kaselį nevykstama. Dviračių prisiperkama rudenį ir pavasarį. Ir pardavinėjami Lietuvoje (Tauragės ir Rietavo turguose) jie tik šiltuoju metų laiku. Kainuoja verslo liudijimas, kelionės, vieta turgavietėse. Kaselio turguje, anot Romano, mokama kiek neįprastai – už užimamus metrus. Vienas metras – šeši eurai. O jei nesisekė prekyba, išvažiuojant iš turgaus teritorijos tau netgi grąžins pinigus. Tiesa, turkams tai negalioja. Tik vokiečių prekeiviams.
– Leidžia ten net atidarytą vyną ir dešras šalia dviračių pardavinėti. Niekas netikrina. Pabandyk Tauragėje taip padaryti, – Lietuvos ir Vokietijos turgaviečių skirtumus pateikė Romanas.
