Kilio Eta (Eta Carinae) – nepaprasta žvaigždė. Tai – dvinarė ypač masyvių gigančių sistema. Net mažesnioji iš jų už mūsiškę Saulę masyvesnė 30 kartų. Blogiausia yra tai, kad viename Paukščių Tako kvartale su Saule gyvenančios žvaigždės skaičiuoja paskutines astronomines savo egzistencijos valandas, kurios baigsis visa naikinančiu supernovos ar net hipernovos sprogimu. Žemė vienaip ar kitaip dėl to nukentės. Klausimas tik – kaip ir kiek laiko liko.
Neprognozuojamas supermilžinių tandemas
Į Kilio Etą trumpai žvilgtelėjus plika akimi, jokių pokyčių nepastebėsite. Vis dėlto šis tandemas kinta taip intensyviai, kad astronomai ten vykstančius procesus stebėti ir analizuoti galėtų ne metų metus, o visą amžinybę.
XIX a. pietiniame dangaus skliaute matoma žvaigždė staiga tapo viena ryškiausių danguje. Dvidešimčiai metų. XX a. astronomai išsiaiškino, kad tai – būsimoji supernova ar net hipernova.
Kilio Etą sudaro mažiausiai dvi labai masyvios žvaigždės. Didesnioji iš jų yra karšta mėlynoji supermilžinė, kurios masė prilygsta 150 Saulių, o jos skersmuo už Saulės skersmenį didesnis apie 240 kartų. Mažesnioji už mūsų Saulę masyvesnė „tik“ 30 kartų, o skersmuo didesnis 24 kartus. Manoma, kad ši „mažylė“ skrieja aplink 5 kartus masyvesnę galiūnę.
Tačiau kaip yra iš tiesų – nežino niekas. Mat Kilio Etos tandemą gaubia tirštas raudonas ūkas (Homunkulo ūkas, kuris yra didesnio ūko – Kilio ūko – dalis). Didžiosios žvaigždės kompanionės jame nematyti pro jokius teleskopus. Įdomu tai, kad šios dvinarės žvaigždės marška pridengia šviesulius, kurių šviesumas Saulę pranoktų atitinkamai 5 mln. ir 1 mln. kartų.
Kilio Eta į šiaurę nuo 30 laipsnių šiaurės platumos nematoma, o į pietus nuo 30 laipsnių pietų platumos nenusileidžia žemiau horizonto.
Ką tik vėl užfiksuotas maksimalus tandemo suartėjimas
Periodiškai atsitinka taip, kad abi žvaigždės labai suartėja. Kaip tik tokį maksimalų suartėjimą šį mėnesį ir užfiksavo rentgeno spindulių observatorija „Chandra“.
Žvaigždės viena aplink kitą apskrieja per 5,5 metų. Nuo abiejų žvaigždžių pučia šiurpūs elektromagnetinių dalelių vėjai. Jas sudarančios dalelytės susiduria. Susidūrimų metu išsiskiria labai daug energijos, todėl žvaigždes gaubiančio Homunkulo ūko dujos nesustabdomai kaista ir tampa rentgeno spindulių šaltiniu.
Dar įdomiau tai, kad maksimaliai suartėjusios žvaigždės atsiduria pozicijoje, kai jas skiriantis atstumas sutrumpėja net 20 kartų. Tai reiškia, kad saulės vėjų dalelių susidūrimai suartėjimo momentais būna gerokai nuožmesni. Neįtikėtina, tačiau per šių žvaigždžių suartėjimus rentgeno spindulių intensyvumas būna mažiausias. Astronomai tokią išvadą iš „Chandra“ duomenų padarė dar 2009 m.
„Viena galimų to priežasčių – rentgeno spindulius tada blokuoja ypač intensyvūs saulės vėjai, pučiantys nuo masyvesnės Kilio Etos narės“, – pranešime spaudai skelbia „Chandra“ misijos mokslininkai.
Kada sprogs Kilio Eta?
Deja, Kilio Eta yra mirštančių žvaigždžių sistema. Nors ir ruošdamosi mirčiai, žvaigždės tebeskrieja aplink bendrą masės centrą elipsės pavidalo orbitomis. Kilio Eta masės netenka taip sparčiai, kad jos fotosferos su žvaigždėmis nebesieja gravitacija ir fotosfera „pučiasi“. Po 1841–1843 m. įvykusio žybsnio (tada Kilio Eta tapo viena šviesiausių žvaigždžių ir išbuvo ja apie 20 metų) tandemą apgaubė minėtasis Homunkulo ūkas, kurio bendra dulkių masė siekia 0,04 Saulės masės (apie 80 Jupiterių). Iš viso to XIX a. vykusio žybsnio metu žvaigždė neteko masės, kuri prilygtų kelioms Saulėms.
Kadangi abi žvaigždės savo medžiagą degina žvėriškais tempais, astronomai mano, kad už 7,5–8 tūkst. šviesmečių esanti Kilio Eta netrukus virs nenusakomos galios sprogimu – supernova ar net hipernova. Tai gali įvykti bet kada per artimiausią milijoną metų – net ir per artimiausius kelerius metus.
2004 m. spalio 20 d. buvo stebėtas Kilio Etos analogo, pavadinimu SN 2006jc, sprogimas įvykęs, laimė, už 77 mln. šviesmečių, UGC 4904 galaktikoje (Lūšies žvaigždynas). Žybsnį užfiksavęs astronomijos mėgėjas iš Japonijos Koichi Itagaki paskelbė, kad tai – supernovos sprogimas. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad tada Kilio Etos dvynė į ją supančią kosminę erdvę paleido 0,01 Saulės masės (apie 20 Jupiterių) ir dar liko gyva. O finalinis žvaigždės sprogimas įvyko po dvejų metų – 2006 m. spalio 9 d. ji virto I b tipo supernova. Ankstesnysis jos pašviesėjimas buvo netrukus įvyksiančio supernovos sprogimo požymis.
Kilio Etos ir SN 2006jc panašumai NASA Godardo kosminių skrydžių centro specialistui Stefanui Immleriui pasirodė tokie grėsmingi, kad jis įspėjo: Kilio Eta supernova gali virsti per artimiausius keliasdešimt metų – o gal net ir vos po kelerių metų. Tiesa, jo kolega iš Kalifornijos universiteto Santa Kruze su tokiomis prognozėmis nesutinka. Jis mano, kad Kilio Eta yra dar ne pačioje paskutinėje mirties stadijoje.
Kas gresia Žemei?
Kai Kilio Eta virs hipernova ar supernova, šis įvykis palies ir Žemę. Nors ši tiksinti kolosali bomba yra gana arti mūsų planetos, mokslininkai mano, kad Žemės gyvybės neturėtų išnaikinti – nuo žudančių gama spindulių mus turėtų apsaugoti atmosfera, o nuo kitos spinduliuotės – Žemės magnetosfera. Tačiau šis sprogimas pažeistų viršutinius atmosferos sluoksnius, ozono sluoksnį, smogtų erdvėlaiviams ir palydovams, taip pat orbitoje dirbantiems astronautams. Viename straipsnyje minima galimybė, jog Žemė visai neteks nuo ultravioletinių spindulių saugančio ozono sluoksnio.
Vieno astronomo teigimu, sprogus Kilio Etai, „žvaigždė taps tokia šviesi, jog bus matoma ir dieną, o naktimis ji švies taip smarkiai, jog jos šviesoje bus galima skaityti knygą“.
Hipernova ar supernova virtusi Kilio Eta iš savo ašigalių sričių paleistų po didžiulį gama spindulių pliūpsnį. Skaičiavimai byloja, kad jei tokie pliūpsniai pataikytų tiesiai į Žemę, mūsų planetos atmosfera patirtų 1 kilotonos (tūkstančio tonų) trotilo kvadratiniam kilometrų smūgį, o jonizuojanti spinduliuotė Žemės paviršiuje tuo metu 10 kartų viršytų mirtiną dozę. Laimė, toks katastrofinis smūgis Žemei veikiausiai negresia, nes Kilio Etos sukimosi ašis nėra nukreipta Žemės pusėn.
