(nuotr. KTK Racing)
Akivaizdu, jog automobilio vairavimas tau nėra tik eilinė veikla. Kada pirmą kartą atsisėdai už automobilio vairo?
Klaudas – Automobiliai mane traukė nuo pat mažų dienų. Visą laiką norėjau sėsti už vairo ir juos vairuoti. Kuomet man suėjo ketveri metai, „Kalėdų senelis“ man atnešė vairą, skirtą kompiuteriniams žaidimams. Šios dovanos dėka labai daug vakarų praleisdavau žaisdamas „Colin McRae Rally“. Atšventus 10-ąjį gimtadienį, buvau išmokęs kiekvieną trasą atmintinai, tėčiui sunkiai sekdavosi mane pavyti ir pagerinti greičio ruožų įveikimo laikus. Su tėčiu ne tik žaisdavome, bet ir kartu keliaudavome į garažą, kuriame stebėdavau kaip tėtis ruošdavosi artėjančioms varžyboms. Kadangi garaže būdavau pakankamai dažnas svečias, sulaukiau pasiūlydavo sudalyvauti žiemos treko varžybose. Be abejo – aš neatsisakiau, bet tą pačią akimirką pradėjau galvoti – „Kaip gi ten su tais bėgiais ir sankaba...“
Kas tave toliau skatino tobulinti vairavimo įgūdžius?
Klaudas – Mano didžiausias motyvatorius – mano Tėtis iš didžiosios raidės. Be jo tikrai nebūčiau pradėjęs lenktynininko karjeros, ir kažin ar be jo pagalbos ruošiantis varžyboms, patarimų, pasiekčiau tokius rezultatus. Net ir dabar prisimenu pirmąją treniruotę prieš pirmąsias varžybas. Sėdint garaže tėčiui uždaviau klausimą:
- O tai kada išvažiuosime pasibandyti, nes gi nežinau kada bėgius perjungti...
- Neišvažiuosime, nespėsime, nebus laiko, daug darbų liko. Sėsk dabar į mašiną, junk pirmą bėgį, mintyse gazuok ir jau kai ausyse girdėsi didelį variklio skleidžiamą garsą, junk kitą bėgį.
Toks buvo mano tėčio atsakymas į mano užduodamą klausimą.
Ar prisimeni savo pirmąsias varžybas? Kokios jos buvo?
Klaudas – Taip, šitas varžybas prisimenu puikiai ir tikriausiai ilgai dar jų nepamiršiu. Į tas varžybas suvažiavo pusė giminės. Tose varžybose, mano klasėje dalyvavo septyni dalyviai. Bandžiau pats nuvažiuoti iki starto, per kelis užgesimus man vis tiek pavyko! Ir kol stovėjau starte, tėčio žodžiai įstrigo ilgam: „Svarbiausia nebūk paskutinis, nu, bet nebūk ir šeštas“. Taigi pirmas posūkis, ir žiūriu tėčio ranka jau tvirtai įsikibusi už lanko... Galų gale tose varžybose man pavyko iškovoti bronzos medalį Jaunių klasėje.
Dėl kokių priežasčių pasirinkai slalomą?
Klaudas – Važiuodamas žiemos treke, visiškai nesidomėjau slalomu ir net nelabai žinojau kas tai yra, tačiau kažkada tėtis nieko nesakęs sudalyvavo Panevėžio rajone surengtose slalomo varžybose. Po to, pradėjau tuo domėtis ir aš, kur vyksta, ko reikia slalomams. 15-os metų išbandžiau šį sportą, ir jis man visai patiko, tad kažkaip ir užsikabinau.
Esi dalyvavęs ne tik slalomo, bet ir žiemos treko varžybose. Kokių įgūdžių reikalauja slalomas ir žiemos trekas?
Klaudas – Slalome turi labai gerai susikoncentruoti į trasą, nes tik pajudės akys raibsta nuo kūgelių skaičiaus. Taip pat labai svarbu atsirinkti pavojingas vietas, stabdymo taškus. Na, o žiemos trekas – jis klaidų neatleidžia, tad svarbiausia yra nepavėluoti stabdyti, važiuoti tinkama trajektorija ir ieškoti kuo geresnio sukibimo. Pagrindinė tėčio frazė treke: „Neatsuk vairo posūkyje“.
Slalomo sportininko karjerą pradėjai su praktiškai standartiniu „Mitsubishi Colt“. Kodėl pasirinkai būtent šį automobilį?
Klaudas – Keletą kartu slalomo varžybose važiavau su tėčio sportiniu „Golfu“, su kuriuo įprastai važiuodavau žiemos trekuose, tačiau ant asfalto su juo nesijausdavau konkurencingas. Visgi – ralio varžyboms skirta pakaba, labai galingas variklis – automobilio ypatybės, kurios, mano nuomone, nereikalingas slalome, nes matydavau kaip kuklesnius automobilius vairuojantys žmonės demonstruoja geresnius laikus. Sekdamas jų pavyzdžiu, pradėjau ir aš ieškoti „Mitsubishi Colt“. Kaip tyčia, po savaitės ieškojimo, mano akiratyje atsirado retai sutinkamas „Coltas“, su dar retesniu varikliu. Nuvažiavome, pažiūrėjome, nusipirkome. Atrodė jis tikrai prastai, jame netgi nebuvo stabdžių, bet ar tai mus atbaidė? Žinoma, kad ne. Garaže praleidome pusantro mėnesio ir automobilį prikėlėme iš mirusiųjų.
2017 metais tapai dvigubu Lietuvos slalomo čempionato čempionu. Aukštas ir skambus pasiekimas. Ar pergalių ir titulų kiekis skatina dar labiau tobulėti ir užsibrėžti dar didesnius tikslus?
Klaudas – Tikrai taip. Kai pasieki aukštus rezultatus viename lygyje, nori išbandyti save aukštesnėje lygoje. Pernai tapau Jaunimo ir FWD klasės čempionu, tad šiemet varžybose dalyvavau norėdamas iškovoti „Open Class“ titulą. Sezono pradžioje nusprendžiau sudalyvauti ir greituminiuose slalomuose „Sprinto maija“, savo klasėje metinėje įskaitoje likau 2-oje vietoje.
2018 metų sezoną pradėjai su senuoju „Coltu“, o užbaigei su naujesniu. Papasakok kodėl sezono viduryje nusprendei pakeisti automobilį?
Klaudas – Šis sezonas man nebuvo vienas iš geriausių. Net neprasidėjus Lietuvos slalomo čempionato sezonui, sugedo juodasis „Coltas“, kurio gedimo greit nenustatėme, tad buvo nuspręsta daryti rimtesnį projektą. Kaip tik tokiam atvejui buvome įsigiję šiek tiek galingesnį, naujesnį ir galbūt išvaizdingesnį „Proton Satria“ automobilį, kuris kadaise buvo papuolęs į garsaus mechaniko „Bieso“ rankas. Prie šio automobilio buvo praleista dvigubai daugiau valandų, nei prie juodojo „Colt“, pritaikant detales nuo „Mitsubishi EVO“ modelių, norint automobilį padaryti stabilesnį ir patikimesni greitose trasose.
Akivaizdu, jog abu automobiliai skiriasi kaip diena ir naktis. Kokiose situacijoje labiausiai išryškėja naujo bolido privalumai? Norint staigiau keisti trajektoriją? Sutrumpėja stabdymo kelias?
Klaudas – Su šiuo automobiliu tik dabar baigiu susidraugauti. Automobilio elgesys – labai stipriai skiriasi. Greituose posūkiuose jis labai konkurencingas, su juo galiu drąsiai atvažiuoti į posūkį ir žinau, kad galiu vėlai stabdyti, didesniu greičiu sukti, tačiau lėtuose slalomuose man geriau sekdavosi su juoduoju „Colteliu“. Šį naująjį automobilį ruošėme su mintimi važiuoti didesniais greičiais, tad norėjosi stabilumo greituose posūkiuose.
2018 metų sezoną užbaigei pergalingai. Ar jau esi galvojęs apie sekančių metų sezoną? Galbūt jau atėjo metas lipti į žiedinių lenktynių discipliną?
Klaudas – Taip, tyliai pagalvoju apie ateitį, tačiau norint perkopti į žiedą, reikia rimtesnės finansinės injekcijos. Kaip tik šiemet, pradėjau bendradarbiauti su keletą įmonių, kurių atstovai mane pastebėjo 2017-ųjų metų sezone.
Jeigu sekančiais metais atrasiu kompromisą su keliomis įmonėmis, tikrai bandysiu kopti lenktynininko karjeros laiptais. Kaip tik dėl to šiemet pabandžiau sudalyvauti II-ajame „Ring Challenge“ etape. Norėjau suprasti man patinka žiedinių lenktynių disciplina ar jos tik atrodo patraukliai būnant žiūrovu.Ir žinote ką? Man tikrai labai patiko, net nėra ką lygint su slalomu: dideli greičiai, turi perlipti per save ir pravažiuoti posūkį dideliu greičiu. Norint konkuruoti su „Hondomis“, kurios yra tikrai smarkiai galingesnės, mus privers rimčiau ruošti automobilį. Reikės investuoti ne tik į pakabą.
Nesu iki galo apsisprendęs kur dalyvausiu ateinantį sezoną. Iš tiesų, didžiausia meilę jaučiu žvyrui, t.y raliui. Galbūt dėl to, kad ralyje važiuodavo tėtis. Mane jis žavi dėl daugybės dulkių, ore skriejančių akmenų ir daug, liaudiškai tariant, „sekso“ trasoje.
GALERIJA
