Tarp Daktarų teismo procese liepą suimto vieno šio gaujos nario Gyčio Ježerio, pravarde Pajacas, ir teisėsaugininkų yra ryšys. Taip mano artimai jį pažinojęs kaunietis.
Kas geriau: bendradarbiavimas su teisėsauga ir sukauptų turtų išsaugojimas ar sugrįžimas iš „zonos“ tuščiomis kišenėmis, tuščias dominavimas tarp aplinkinių, jog esi vis dar kietas ir laikaisi mafijos taisyklių? Tokį klausimą neseniai vykusio pokalbio metu man pateikė šio straipsnio herojus, kuris prieš keletą metų nusprendė „apsivalyti“ ir pradėjo bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais.
Į teismą, kuriame liudija prieš kitus žinomus Kauno nusikaltėlius, jis ateina su kauke.
H. Daktaras gerai atsiliepė
Liepos pabaigoje Klaipėdos apygardos teisme vis dar nepavyko nagrinėti legendinės Kauno Daktarų gaujos bylos, tačiau teisėjų kolegija nusprendė pakeisti laisvėje buvusiam G. Ježeriui kardomąją priemonę griežtesne – jam skirtas suėmimas trims mėnesiams.
„Daugeliui jų (Daktarų grupuotės narių) suteiktos tokios sąlygos, kad jie negali nekalbėti, todėl kaskart meluoja šmeiždami mane. Anksčiau šiai gaujai priklausęs G. Ježerys iki šiol sėdi kalėjime. Kartą jam teisėsauga pasiūlė: „Duok parodymus prieš Daktarą ir gausi Vilniuje butą, darbą, apsaugą.“ Jam pateikė tokį siūlymą, nes jo materialinė padėtis buvo sunki. Deja, daugelis taip pasielgia sužinoję, kad gresia įkalinimas iki gyvos galvos. Bet jis atsakė, jog su manimi reikalų neturėjęs, todėl 16 mėnesių praleido už grotų“, – taip šių eilučių autoriui praėjusių metų pradžioje iš Lukiškių kalėjimo kameros viename laiškų rašė pats Henrikas Daktaras, pagarsėjęs Henos pravarde, kaltinamas itin sunkiais nusikaltimais.
Tačiau į abu šiemet uostamiestyje vykusius Daktarų teismo procesus iš Kauno Pajacu pravardžiuojamas 39-erių vyriškis atvyko lydimas H. Daktaro žmonos Ramutės Daktarienės. Per šiuos teismo posėdžius jis atrodė itin artimas Daktarų šeimai. R. Daktarienei ištarus žodžius apie „ožius“ (turėta omenyje valstybės saugomus ir teisėsaugai liudijančius buvusius grupuotės narius – red. past.) Pajacas plačiai kvatojosi, neaiškiomis užuominomis mėgino papildyti jos pastebėjimus. Kaskart jis draugiškai šypsodavosi žvelgdamas į metaliniame narve sėdėjusį Heną.
Vis dėlto kai kurie surinkti faktai atskleidžia visai kitokį Pajaco portretą.
Nemaloni praeitis?
– Teisme skelbta, kad G. Ježerys nesilaikė kardomosios priemonės reikalavimo nebendrauti su kitais kaltinamaisiais. Paaiškėjo, kad vieną gegužės naktį kartu su dviem asmenimis jis beldė ne tik į jūsų, bet ir kito šioje byloje minimo vyriškio namų langus ir duris. Prašė atidaryti, šaukė, kad tai Pajacas. Ar iš tiesų taip buvo? – „Balsas.lt savaitė“ pasiteiravo buvusio Daktarų nario, dabar jau liudijančio prieš buvusius bendrus.
– Manęs tą vakarą namie nebuvo. Kitą dieną iš artimųjų pasakojimų sužinojau, kad jis elgėsi labai įžūliai: prie namų lauke šūkavo, girtavo, daužė butelius. Manau, kad gerai, jog manęs tada nebuvo. Juk galėjo nutikti, kad būčiau paprasčiausiai nesusivaldęs ir visiems davęs ausų. Bet po tokių veiksmų greičiausiai ir man būtų tekę vėliau išvažiuoti į policijos areštinę. Pajacas šūkavo, kad mano šeima duotų jam išgerti, bet tai galbūt buvo iš anksto sumanyta jo provokacija. Gal savo veiksmus jis derino su teisėsauga? Kas dabar atsakys į šiuos klausimus? Niekas.
– H. Daktaras tvirtina, kad G. Ježerys vienas iš keturių gaujos narių (be minėtų Henos ir Pajaco, iki šiol atsisako bet kokių parodymų duoti Egidijus Abarius, pravarde Goga, ir Džempio pravarde žinomas Rolandas Zaveckas – red. past.), kurie nusprendė tylėti ir niekam iš teisėsaugos nekalbėti. Ar tiesa?
– Tokios senių kalbos man kelia juoką. Galiu pasakyti, kad dar 1997 metais Siauras (Vidmantas Siaurusevičius, tuomet buvęs vienas pagrindinių gaujos lyderių. 2000-ųjų rudenį miręs nuo narkotikų perdozavimo – red. past.) viename susitikimų tiesiai pasakė turįs duomenų, kad Pajacas galįs bendradarbiauti su pareigūnais. Tada ieškojome įvairiausių priežasčių, kaip be didesnio šurmulio atsisakyti jo paslaugų grupuotėje. Šiuos savo žodžius galėsiu patvirtinti artimiausiame teismo posėdyje. Be to, kaip jis gali save laikyti kietu, juk byloje dėl tam tikrų aplinkybių taip pat yra užfiksuoti jo parodymai.
Kur nukeliavo bendri pinigai?
– Koks jausmas apima, kai po daugelio metų matote, kad iš kadaise garsios grupuotės liko tik vienas kitą šmeižiantys buvę artimiausi draugai ir kiekvienas atkakliai kovoja už save?
– Man jau seniai norėjosi kuo greičiau ištrūkti iš šios gaujos. Turėjau savo verslą, buvau pajėgus finansiškai išlaikyti artimuosius, tad nenorėjau daugiau žaisti juokingos mafijos. Jei galėčiau laiką atsukti atgal – niekada nebūčiau su šiais žmonėmis prasidėjęs. Tenai viską valdė tik pinigai. Tik prieš kurį laiką supratau, kad Daktarų lyderiai surinkdavo iš visų jaunų grupuotės narių mėnesį „mokestį“ (tuo metu toks mokestis iš kiekvieno Daktarų gaujos nario siekdavo iki 5 tūkst. JAV dolerių – red. past.) į bendrą grupuotės kasą tam, kad galėtų šiais pinigais tarpusavyje pasidalyti su aukščiausiais Kauno policijos padalinių pareigūnais. Taip jie visi iš mūsų turtėjo, o mums meluodavo aiškindami, kad viskas sutvarkyta ir galime toliau laisvai judėti. Buvome visi jauni, drąsūs, beveik visi sportininkai. Tuomet daug verslininkų sutikdavo mokėti duoklę mums. Tonomis į Lietuvą įveždavome kontrabandinį spiritą. Tačiau tokiais nesąžiningais metodais neliečiamybę Daktarų seniai tiktai patys sau užsitikrindavo.
Susidorojimas kitų rankomis
– Kaip būdavo elgiamasi su tais, kurie atsisakydavo mokėti į bendrą kasą?
– Tokių žmonių atvirai žudyti niekas nesiryžo, nes puikiai suvokė, kad kils nereikalingas šurmulys. Po tragiškų padarinių atsiras didesnis teisėsaugos dėmesys. Vis dėlto daugelis jaunų vyrų vaikščiodavo apsiginklavę nelegaliai įsigytais pistoletais, kai kas vilkėdavo neperšaunamosiomis liemenėmis.
Daktarų autoritetų „remiami“ policininkai gaudavo tikslios informacijos, kur tokius išsišokėlius galima surinkti su įkalčiais, ir paprasčiausiai juos įskųsdavo. Po areštų tokie žmonės keliems mėnesiams atsidurdavo už grotų. Grįžę į laisvę vėl viską pradėdavo nuo nulio, todėl dažnas jų ieškodavo prieglobsčio toje pačioje grupuotėje.
– Kodėl nusprendėte veltis į šią avantiūrą, vergauti ir bet kokia kaina padėti sunešti didžiausius turtus pagrindiniams Daktarų veikėjais?
– Tuo metu buvo laikai, kai jaunimas nenorėjo sunkiai dirbti. Visi siekė greitų ir didelių pinigų. Niekam ne paslaptis, kad 1990 metais Kaune beveik visos merginos svajojo apie turtingus vyrus ir manekenės karjerą, o vaikinai, norėdami tapti pasiturimais donžuanais, virto negailestingais banditais. Po daugelio metų šios moterys tapo užsienyje uždarbiaujančiomis prostitutėmis, o vyrai ilgam sėdo už grotų. Nesmagu pripažinti, bet stebėdamas dabartinį jaunimą galiu patvirtinti, kad tokios pat tendencijos vyrauja ir šiais laikais.
TIK FAKTAI
Šiuo metu Daktarų teismo procese kaltinamaisiais patraukta 16 gaujai priskiriamų asmenų, keturi jų – nelaisvėje.
Artimiausias posėdis Klaipėdos apygardos teisme numatytas rugsėjo 12 dieną.
Fragmentai iš 2006 metų kovo 30 dienos G. Ježerio apklausos protokolo Daktarų nusikaltimus atskleidusiems pareigūnams: „Maždaug nuo 1992 ar 1993 metų pradėjau „trintis“ su Šampaniniais. Nuolat su jais būdavau, sėdėdavome „Vilijos“ restorane, šiaip bendraudavome. Šiame restorane dažniausiai rinkdavosi Vilijampolės vaikinai, tenai biurą turėjo Daktarai...
1993 metų pabaigoje Kęstas Šampaniauskas (tikroji pavardė – Martuzevičius) man pasiūlė pabūti Mongolo (Rimanto Ganusausko tais pačiais metais saviškių nužudyto ir miške užkasto) name Panerių gatvėje ir pasaugoti namą bei viduje esantį turtą, kad jo neištąsytų kokie narkomanai, nes Mongolas buvo „dingęs“. Sutikau ir, kiek pamenu, pragyvenau tame name gal pusę metų ar daugiau. Po manęs tą namą „saugojo“ Romualdas Lukošius, kuris buvo H. Daktaro asmens sargybinis...
1994 metų sausio 31 dieną buvau sulaikytas Mongolo name su Vytautu Vasilenka, pravarde Vycka, ir vaikinu, pravarde Zelionka, dėl neteisėtai laikytų šaunamųjų ginklų policija padarė kratą ir rado du pistoletus. Kadangi ten atvažiuodavo daugybė vaikinų ir tokiam „balagane“ nesužiūrėsi, kas ką atneša ar išsineša...
Po kratos mane, Rokerį ir Zelionką nuvežė į Santakos policijos komisariatą, ten apklausė ir paleido...“
Į posėdį Pajacas atlydėjo R. Daktarienę (Akist. arch. nuotr.)
Prieš keletą metų kaukėti į teismus vykdavo kruvinais nusikaltimais pagarsėję Panevėžio Tulpiniai, dabar - dauguma Kauno Daktarų veikėjų (ELTA nuotr.)
