Išeiviai reikalauja dvigubos pilietybės įteisinimo. Ją įteisinti reikalauja ne šiaip sau, o kaip įmanoma skubiau. Priešingu atveju nutrūks emociniai ryšių likučiai, siejantys emigrantus su Lietuva. Su Tėvyne. Su Tauta.
Visa tai įtvirtino Vilniuje rugpjūčio pradžioje posėdžiavęs Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) XIV Seimas, priėmęs atitinkamą rezoliuciją. Juk dvigubos pilietybės klausimas beviltiškai įstrigęs nuo 2006 metų lapkričio 13 dienos dėl Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimo.
Reikalas tas, kad 2003 metų sausio 1 dieną įsigaliojęs naujos redakcijos Pilietybės įstatymas numatė galimybę lietuvių kilmės emigrantams būti ir bet kurios kitos šalies piliečiais (pavyzdžiui, JAV arba Brazilijos), ir kartu turėti Lietuvos pasą.
Iki 2006 metų lapkričio 15-osios kai kurie išeiviai spėjo pasinaudoti šia galimybe ir gavo į rankas išganingąjį dokumentą, kuriame parašyta, kad jo turėtoją Lietuvos Respublika saugo taip pat, kaip ir kiekvieną kitą savo vaiką. Dėl šių žmonių PLB jokių klausimų nekelia. Nekelia klausimo ir dėl emigravusiųjų iki 1990-ųjų kovo 11 dienos. Visi jie taip pat yra Lietuvos piliečiai, įgiję teisę į dvigubą pilietybę.
Problema susijusi su vadinamosios trečiosios bangos emigrantais, dėl ekonominių ar šeiminių aplinkybių šalį palikusių po 1990 metų kovo 11-osios. Pripažinkime, kad šie išeiviai nėra politiniai pabėgėliai.
Sunkiai ant kojų besikeliančią Marijos žemę jie, nepriklausomai nuo tautybės (juk turime ir lenkų, ir rusų, ir žydų), paliko ieškodami skalsesnės duonos, didesnių pinigų, gal tolerantiškesnės visuomenės. Čia jau kaip kam duota ir padovanota. Priežasčių nenagrinėsime. Tačiau Konstitucijos 12 straipsnis labai aiškiai skelbia: „<...> išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“.
Be to, KT konstatavo, kad 2003 metų Pilietybės įstatyme buvo pažeistas esminis principas – negalima etniniu požiūriu skirstyti tautos, sudarant lietuviams galimybę turėti dvigubą pilietybę, o kitoms etninėms grupėms (rusams, lenkams, žydams) užkertant kelią. Tiesa, tai jau kitas klausimas, be galo subtilus, todėl prie jo nesustokime.
Savo rezoliucijoje PLB aiškina, kad dvigubos pilietybės klausimą „Seimas gali išspręsti kitomis teisinėmis priemonėmis nei referendumas“. Deja, kitų teisinių galimybių keisti Konstituciją nėra, išskyrus tai, kad 36 parlamentarai referendumo iniciatyvą pasiūlytų Seimui, o vėliau atskiru nutarimu parlamentas paskelbtų privalomąjį referendumą.
Dar vėliau reikia, kad bent 50 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių ateitų prie balsadėžių ir kad klausimui pritartų bent jau pusė iš jų. Tik tada dviguba pilietybė taptų reali.
Kitas klausimas – ar tuomet Lietuvos pilietybė nebus nuvertinta, o gal referendumas nebus sėkmingas, atsižvelgiant į trečiosios bangos ir Lietuvos piliečių santykius? Juk dažnai matome, kaip išvažiuojantysis apspjaudo šalį, o vėliau, matai, reikia jam paso, teisių, privilegijų.
Teisybės kaip ir nėra. Todėl pirmiausia turime kalbėtis. Ilgai ir nuobodžiai. Iki beprotybės. Kalbėtis, kol suprasime vienas kitą iš pusės lūpų. Kol tapsime vieniu, esybe, padėjusia mums tapti Tauta. Štai tada referendumas būtų neprošal ir, tikiu, jis būtų sėkmingas.
