Už šimto metrų - vėl langelis, jokių užtvarų, praleidimo punktų; įspūdis, kad iš vienos šalies į kitą galėtum patekti beveik nepastebėtas.
Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad žmonės Panamos teritorijoje Ramiojo vandenyno pakrantėje gyveno prieš 11 tūkstančių metų.
Pirmieji europiečiai, 1501 metais iškėlę koją į šią žemę, buvo ispanai, o 1510 metais tyrinėtojas Vasco de Balboa įkūrė pirmą europiečių gyvenvietę.
Dabar Panamoje gyvena apie pustrečio milijono žmonių. Rasių ir tautų įvairovė atspindi šalies istoriją bei klimato sąlygas: 67 procentai gyventojų yra metisai ir mulatai, 14 procentų - juodieji, 12 procentų - baltieji, 5 procentai - indėnų, 2 procentai - azijiečių.
Sostinėje Panama Sityje, skirtingais duomenimis, gyvena nuo maždaug 700 tūkstančių iki milijono žmonių. Stebina persipynusi įvairi architektūra - grakščios bažnyčios, kolonijiniai pastatai ir naujausi dangoraižiai, kurie, sakoma, statyti už narkomafijos pinigus. Varginguose rajonuose rikiuojasi lūšnynai.
Šalies sostinė yra vienas svarbiausių pasaulio finansų centrų ir, žinoma, svarbiausias Centrinės Amerikos pramonės ir prekybos centras. Panamoje nemažai dėmesio skiriama saugumui, daug ginkluotų patrulių, su ginklais šalia parduotuvėlių žingsniuoja apsaugininkai.
Ypač daug dėmesio, anot E. Taparausko, verti Panamos autobusai, kadaise buvę Amerikos geltonieji mokykliniai autobusiukai. Jie, prikelti antram gyvenimui, atrodo kaip paveikslų galerijos. Išorėje puikuojasi ryškiaspalviai piešiniai įvairiomis temomis, tačiau populiariausia - Kristus su erškėčių vainiku. Tie autobusėliai lekia baisiai plerpdami ir meta juodų dūmų tumulus iš virš stogo iškeltų vamzdžių.
Paslaptingasis Portobelas
Lietuvių pažintis su Panama (indėnų kalba šis pavadinimas reiškia „žuvų gausumas“) prasidėjo nuo nedidelio, vos 3000 gyventojų turinčio Portobelo (išvertus reiškia „Puikusis uostas“) miestelio.
Tarp turistų jis garsėja Santjago ir San Fernando fortų griuvėsiais bei atstatytu muitinės pastatu, pro kurį kadaise į Europą iškeliavo trečdalis pasaulio aukso, Inkų imperijos didžiojo turto.
Portobelo mieste taip pat stūkso dėmesio verta didelė kolonijinė bažnyčia, pastatyta 1776 metais, kurioje atvykėlių dėmesį patraukia žmogaus dydžio juodojo Kristaus statula. Pasakojama, kad ji turi stebuklingų galių.
Tiesa, gyventojai ir čia, Panamoje, kaip ir Nikaragvoje, švara bei tvarka nepasižymi: šiukšlės keliauja į pakeles, metamos į upę ar jūrą. Keliautojų akis patraukia kriuksintis objektas, - pasirodo, garde virš vandens įkurdinta kiaulaitė. Visas mėšlas krenta tiesiai į vandenį - nereikia valyti.
Iš šio mažo magiško miestelio (jame garsusis rašytojas Paolo Coelho įkurdino knygos „Portobelo ragana“ veikėjus), kuris lietuviams pasirodė šiek tiek nejaukus, kelias veda link garsiojo Panamos kanalo, jungiančio Ramųjį ir Atlanto vandenynus.
Vienas iš septynių pasaulio stebuklų
Kanalo idėja pirmą sykį kilo Ispanijos karaliui Karlui V, kuris 1524 metais įsakė atlikti tyrinėjimus, norėdamas nustatyti vandens kelio statybos galimybes. Tačiau reikalai pajudėjo tik praėjus daugiau nei 350 metų. Pirmasis laivas Panamos kanalu praplaukė 1914 metais, bet oficialiai kanalas atidarytas tik dar po šešerių metų.
„Grandiozinis statinys tas Panamos kanalas. Net šių dienų masteliais jis atrodo rimtas objektas.
Ne be reikalo internautai jį išrinko vienu iš septynių pasaulio stebuklų. Prisiminsiu tą kanalą ilgai, - sako E. Taparauskas. - Jo ilgis - apie 80 kilometrų, turi tris šliuzus. Laivai vienoje kanalo pusėje pakeliami iki dirbtinio Gatun ežero lygio, o, praplaukę jį, nuleidžiami vėl iki vandenyno lygio.
Laivą, plaukiantį šliuzu, vairuoja bėgiais iš abiejų pusių važiuojantys vilkikai. Laivui išlaikyti reikiamą padėtį šliuzo kameroje būtina, nes atstumas nuo borto iki kameros sienos labai nedidelis, menkiausias netikslumas gali pasibaigti laivo kontaktu su siena.“
Prie Panamos kanalo E. Taparauskas su bičiuliais praleido daugiau kaip valandą stebėdamas praplaukiančius laivus. Sako, jog buvo „velniškai įdomu“.
Apsilankymas „Rumšiškėse“
Panamos pakrantėje San Blas salyne kunų genties indėnai iki šiol gyvena šimtmečius nepakitusį gyvenimą iš bambukų suręstuose nameliuose be elektros, automobilių.
Viešnagė pas juos - vienas egzotiškiausių kelionės epizodų. Riedėdami magistrale Interamerikana, žvyrkeliais, gruntiniais keliais, pagaliau - klimpdami dumblynėse lietuviai pasiekė upę. Persikraustę į valtį patraukė vandens keliu į San Blas salyną. Iš pradžių lengvi purslai nuo bangų atgaivino, graži gamta kėlė nuotaiką.
Stabtelėję sutvarkytoje į mūsiškas Rumšiškes panašioje palmių lapais dengtais namų stogais, nušluota gatve salelėje keliautojai apžiūrėjo kabančius įvairaspalvius siuvinius. Vis dėlto - tai parodomoji programa turistams.
Paieškojus tualeto, atsiduri kitoje aplinkoje - ant kranto virš vandens sumontuotoje gelžbetoninėje kabinoje be stogo. Viskas „keliauja“ į upę, o ten šalia maudosi vaikai. Tokie dalykai - neestetiški, tačiau bent jau nebaugina. Tačiau netrukus lietuvaičiams teko patirti nemažą stresą.
Gąsdinantis plaukimas upe ir pakrantės idilė
„Plaukiant toliau, bangos didėja. Po kiekvieno valties tėškimosi žemyn taip apipila, kad po kelių minučių priekyje sėdintys esame šlapi iki siūlo galo.
Valtyje grėsmingai pradeda kauptis vanduo. Vaizdelis nemalonus. Valtis nedidukė - gal 6 metrai ilgio ir koks 1,2 metro pločio. Gelbėjimosi priemonių, tokių, kaip liemenės ar ratai, nematyti. Draugai abiem rankomis įsitvėrę valties bortų, veidai kažko keistai išbalę, - neramią nuotaiką dienoraštyje vaizdžiai atpasakoja E.Taparauskas.
Kurį laiką išvis jokio sausumos lopinėlio aplink nematyti. Vieni atviroje jūroje, tarp bangų, tokioje skiedrelėje. Bet variklis dirba užtikrintai. Akiratyje po truputį pradeda ryškėti dar vienos salų grupelės kontūrai. Valio, valties nosis nukreipta tiesiai į jas.“
Kai dugnas paliečia kranto smėlį, visi atsidūsta. Aplink - švelniai gelsvo smėlio paplūdimys, išsilenkę į vandens pusę kokosinės palmės, mažos trobelės. Akimirksniu įtampa nuslūgsta. Nameliuose, kur įsikuria 6 keliautojai, grindų vietoje - smėlis, lova su čiužiniu, pagalvė, paklodė - daugiau nieko ir nereikia, nes aplink ir taip rojus.
Gali ragauti krabų, krevečių ir kitų jūros gėrybių. Gali nardydamas pamatyti vaizdų ne prastesnių nei Egipte ar Kuboje. Įvairiausių spalvų koralai ir dar ryškesnės žuvys pakeri. Tokioje idilėje joniškiečių šeima su bičiuliais praleido porą dienų.
Panamos šiltas ir drėgnas klimatas suteikia puikias sąlygas klestėti augalijai, čia auga drėgnieji atogrąžų miškai. Vakarinėje dalyje, prie Ramiojo vandenyno, lyja rečiau, ten paplitę krūmynai.
Darjeno nacionalinio parko brūzgynai šalies pietuose negyvenami ir neištirti. Panamos įlankoje prie Ramiojo vandenyno driekiasi daugiau kaip 100 mažų salelių grupių. Išilgai šalies tęsiasi du kalnynai, tarp jų tyvuliuoja ežerai, teka daugiau kaip 400 upių.
Vagystė
Baigiantis 21 dienos kelionei po Nikaragvą, Kosta Riką ir Panamą lietuviams teko patirti ir vagystę. Juk viskas negali taip sklandžiai, sėkmingai klotis.
Pakeliui į sostinę Panama City keliautojai sustojo paklausti kelio ir šis pasikalbėjimas virto apiplėšimu. Eugenijui grįžtant į automobilį kolega atrakindamas spustelėjo centrinį užraktą (laikantis saugumo taisyklių, miestuose durys būdavo iš vidaus užrakinamos), o tuo spėjo pasinaudoti vietinis ilgapirštis, pačiupdamas ant galinės sėdynės sėdėjusios bendrakeleivės rankinę.
Kuprinėlėje buvo pinigai, fotoaparatas, telefonas ir, svarbiausia - pasai. Vienas - naujas, biometrinis, kitas - senas, su JAV viza.
Vienas iš privažiavusių policininkų, šiek tiek kalbantis angliškai, paaiškino, kad tai labai blogas miesto rajonas. Beveik tris valandas truko protokolo surašymas. Pareigūnai sakė, kad tik 50 procentų tikimybė, jog dokumentai atsiras. Tuo tarpu lietuviai ėmė ieškoti galimybių pakeisti bilietus.
Vis dėlto dokumentus keliautojai atgavo ir sėkmingai pasiekė gimtąją Lietuvą. Viena vietinė gyventoja radusi kuprinę su pasais, ją atnešė į policiją.
Įdomi detalė: policininkai išvykstančių lietuvių paprašė, kad grįžę namo parašytų elektroninį laišką, kuriame pareikštų padėką jiems už pastangas atgaunant daiktus. Tai - didelis pliusas tarnybos lape.
Kelionė po Centrinę Ameriką Eugenijui kainavo nemažai įtampos, nes jis buvo pagrindinis kelionės planuotojas ir jautėsi už visus nepatogumus atsakingas, teko sunegaluoti dėl neįprasto maisto ar aplinkos.
Bet Eugenijus nenurimsta. Dar yra daug pasaulio vietų, kurias derėtų aplankyti, pavyzdžiui, Peru ir Bolivija.
Jo nebaugina ir galimos gamtos stichijos, jis sako, kad šiek tiek „ekstrymo“ - įdomu. Ir šioje kelionėje Kosta Rikoje vyko 6,2 balo žemės drebėjimas, per kurį žuvo 23 žmonės, nuostolių padaryta už 100 milijonų JAV dolerių, bet lietuviams jo tiesiogiai patirti neteko, tik restoranėlyje, kur sustojo pietų, nebuvo elektros. O prieš ketverius metus viešint Kuboje pro šalį prasisuko uraganas „Vilma“.
Loreta RIPSKYTĖ
