Vilniuje gimusi ir augusi aktorė Nelė Savičenko jau daugiau kaip 30 metų savo gyvenimą sieja su Klaipėda. Likimas jai lėmė uostamiestyje baigti aktorystės mokslus, todėl nenuostabu, kad ji ten atrado dvi meiles: savo vyrą Valentiną Klimą, taip pat dramos aktorių, ir, žinoma, jūrą, kuri matosi pro jos namų langus.
Klaipėdos dramos teatro aktorė įsitikinusi, kad teatras yra ne pastatas, o žmonės. Ryšys tarp aktoriaus ir žiūrovo arba užsimezga, arba ne. Nelė vaidina taip, kad ryšys lieka ilgam. Jos vaidmenys įvertinti dviem “Auksiniais scenos kryžiais". Paskiausias jos vaidmuo teatre - Diana spektaklyje “Jausmų tektonika", kurį klaipėdiečiai neseniai parodė sostinėje.
Apie jausmus
Žmogiškųjų jausmų, ypač meilės, tektonika (šis terminas siejamas su netikėtais žemės smūgiais, katastrofomis) iš tiesų neprognozuojama. Ir čia, pasirodo, moterys yra žymiai išradingesnės už vyrus. Populiaraus prancūzų dramaturgo Eriko Emanuelio Šmito (E.E.Schmitt) pjesės “Jausmų tektonika" pagrindinė herojė sukūrė tokį jausmų išbandymo planą savo mylimajam, kokio jokia klastingoji antikos ar viduramžių gražuolė nesugalvotų.
Aktorės klausiau, kokią žymę jos gyvenime palieka tokie kaip šis ir panašūs vaidmenys, kurių ji yra suvaidinusi nemažai. “Aktoriui suteikta privilegija išpurtyti, išversti savo vidų, slapčiausias sielos kerteles. Tai labai įdomu, bet kartu ir pavojinga, - svarstė pašnekovė. - Man toks moters tipas ir poelgiai yra labai svetimi. Suplanuotas ir metodiškai vykdomas kerštas! Ne, tai ne mano sritis. Buvo momentų, kai aš taip nekenčiau tos moters, kad kartais net pritrūkdavo motyvacijos ją vaidinti. Nors, kita vertus, ji išgyvena sudėtingiausią ir turbūt gražiausią periodą savo gyvenime - savivoką - blaivią, nenumaldomą, nesumeluotą. Baisus lūžis ir po to prasideda kažkokia nauja kokybė, naujo žmogaus gimimas".
Receptų nedalija
Kartu su vyru Valentinu Nelė gyvena 30 metų, neskaitant tų kelerių metų, kai draugavo studijuodami. “Man pačiai dabar keista, kad visi tie metai taip greit praėjo. Bet tai visiškai nereiškia, kad galiu dalyti kitiems receptus apie bendrą gyvenimą. Taip savaime išėjo. Gal todėl, kad darbas teatre atima daug laiko, dažnos išvykos. Pagaliau ir užimti esam skirtinguose spektakliuose. Gal gelbėjo tai, kad nebuvo trinties, kad kažkuriuo metu suvokėme, jog vienas kito nebepakeisime ir liovėmės perdirbinėti. Gal pajutome, kad brangesnio dalyko už šeimą nėra, - kalba aktorė. - Žinoma, santykiai nėra lygūs kaip linija. Priežasčių ginčytis ar prieštarauti yra nemaža. Tai ir skonio, ir charakterių skirtumai. Aršiausi konfliktai yra, be abejo, dėl darbo".
Ar neteko aktorei vyrui aiškintis dėl intymių scenų filmuose? “Gal giliai jo širdyje būta kokio nerimo, bet kaltinimų negirdėjau nė karto. Pavyduliavimas, baimė, įtarumas yra nesvetimas kiekvienam žmogui, bet jis privalo turėti protingas ribas. Be to, visada įmanoma atskirti, ar tai yra tik šiaip žaidimas, ar rimtas flirtas, - įsitikinusi moteris. - Esu dėkinga savo profesijai, kuri išmokė stebėti ir suprasti žmones. Pavydas, tampantis manija, žlugdo ir griauna santykius, skiria šeimas. Manau, kad tai yra tam tikra ligos forma. Išsigydyti ją įmanoma, tik reikia nemažų pastangų".
Jei žiūrovams kartais atrodo, kad aktorės įsimyli savo partnerius, vadinasi, jos gerai atlieka profesines užduotis. “Aišku, vaidindama meilę privalau ieškoti ir surasti savo partneryje tų savybių, kurias galėčiau pamilti, lygiai kaip ir jis many, - aiškina šypsodamasi Nelė. - Laimė, niekada neturėjau partnerių, kurie buvo visiškai “neprijaukinami".
Pasak N.Savičenko, jaunos mergaitės, kurios nori tapti aktorėmis, turėtų gerai pagalvoti, ar joms iš tiesų to reikia. “Turbūt bandyčiau atkalbėti, jei būtų mano valia. Dėl daugybės priežasčių. Bet vienas argumentas yra “už": nieko geresnio už galimybę kiekvieną kartą kurti pasaulį ir jame gyventi nėra", - sako ji.
Magija iš vaikystės
Laikas bėga nenumaldomai greitai, ir 52-ejų N.Savičenko sielojasi, kad daug ko nesuspėja. “Skaudžiausia, kad nesuspėju perskaityti naujų knygų, nes daug laiko suryja darbas su studentais, pasiruošimas paskaitoms Klaipėdos universitete. Kartais pagalvoju, kad šis maratonas yra nenormalus, aš jau greit nieko nebesuvoksiu, atrodo, galėčiau miegoti kelias paras. Paskui ateina “antras" kvėpavimas ir vėl viskas gerai. Esu impulsyvi, bet didžiulės apkrovos darbe privertė gyventi pagal grafiką".
Pats geriausias poilsis aktorei - pabūti gamtoje. Ji mėgsta važinėti dviračiu. Maršrutai įvairiausi: Klaipėda - Smiltynė - Juodkrantė, Klaipėda - Giruliai ir kt.
Laimingiausios Nelės vasaros būdavo pas močiutę, Bagaslaviškio kaime. “Manau, ten aš gavau visą savo žmogišką bagažą: ir žmones, ir gamtą, ir įdomiausius pasakojimus, dainas. Ten buvo visiškai kitoks gyvenimas, dabar man kažkuo primenantis Emyro Kusturicos filmus. Kiek tragikomiškų situacijų! - pasakoja aktorė. - Vien tai, kad į kaimą atveždavo indų filmus ir klubas būdavo imamas šturmu. Pakliūdavau į visai kitą pasaulį, kitą civilizaciją. Ir dabar man kartais iškyla keistas mišinys atmintyje: Bagaslaviškio kaimas su savo žemiškais, pašaipūnais gyventojais, ariamais laukais ir gyvuliais, o fone - indiškų filmų muzika. Dar vienas labai ryškus prisiminimas. Mano močiutė siūdavo ir pas mus neretai ateidavo įvairiausių žmonių. Kažkodėl labai įstrigo jų pasakojimai. Tokie neskubūs, keisti, labai įdomūs. O jau tipažai! Matyt, todėl ir svajonės būdavo pačios nerealiausios, neišpildomos. Kai grįždavau į Vilnių, gyvenimas tapdavo visai kitokiu". Tad būsimoji aktorė daug ką į savo sielą įsiurbė iš vaikystės, o vėliau viso to prireikė.
Vilnius - ne šiaip sau miestas
Pasirodo, Neli Vilniuje būna labai dažnai. Ji dar vaidina čionykščiame spektaklyje “Hamletas", teko važinėti, kai filmavosi garsiojoje Algimanto Puipos kino juostoje “Nuodėmės užkalbėjimas" pagal Jurgos Ivanauskaitės kūrybą. Čia gyvena jos dukra Gabrielė, pasirinkusi politologiją. “Tas miestas man daugiau reiškia negu šiaip sau miestas arba gimta vieta. Kiekvieną kartą, kai atvykstu, randu tai, kas man miela: spektaklių, koncertų, žmonių, kurių esu pasiilgusi, ir man tai patinka. O kartais būna, kad miestas nuvilia savo cinizmu, bet to juk specialiai niekas nedaro. Pasitaiko tokių momentų bet kur. Matyt, ir mano vidinis ritmas, poreikiai sutampa su tuo, ką Vilniuje atrandu", - sako pašnekovė.
O tais metais, kai ji stojo į aktorinį, Konservatorijoje buvo renkamas kursas į Rusų dramos teatrą, o lietuviukus aktorius kvietė į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą. Ir tas išvykimas mokytis merginai buvo lemtingas. Pakliuvo ji į režisieriaus Povilo Gaidžio kursą, atėjo į jo teatrą, ten ir pasiliko.
Apie mamą ir dukrą
Paklausta, ko labiausiai bijo, aktorė svarsto: “Senatvė mane gąsdina tik vienu aspektu - nenoriu tapti kam nors našta, nenoriu priklausyti nuo žmonių geranoriškumo, nenoriu nieko įpareigoti. Na, bet jei būsiu tokia, kaip mano mama - man nebaisu. Mes matomės retokai, nes ji gyvena Vilniuje, o aš Klaipėdoje. Man malonu matyti ją pasitempusią, pasipuošusią, vis dar turinčią planų, besidominčią teatru, lankančią koncertus. Žinoma, dabar rečiau, bet tai suprantama".
Pasak Nelės, su dukra jos nepanašios, nors savo impulsyvumą ji Gabrielėje atpažįsta, bet tas bruožas jau įgavęs kitą spalvą. “Jos nuomonė man svarbi, aš visada laukiu, ką ji pasakys. Mano dukra yra labai artimas žmogus, mes galime kalbėti apie daug ką atvirai, nesikišant ir netvarkant viena kitos gyvenimo", - džiaugiasi aktorė.
Giedrė MILKEVIČIŪTĖ
