Valdančiosios partijos rinkimų štabo vadovas drauge su keliais įtakingais verslininkais kažką aptarinėjo ministro pirmininko kabinete... Ir visai nesvarbu, ką jie kalbėjo po susitikimo – aiškino, kad rūpinasi Lietuvos teniso ar krepšinio reikalais, investicijomis ar labdara... Tokie susitikimai – ir ypač jei dar rengiami rinkimų vajaus įkarštyje – pasitikėjimo nei valdžia, nei partijomis tikrai nedidina.
Didžiausia problema, kad pas mus tokia situacija kartojasi – arba bent gali kartotis – kone kasdien. Ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas iki šiol yra Socialdemokratų partijos rinkimų štabo vadovas. Nežinia, kaip jis sugeba suderinti tokias skirtingas pareigas. O dviprasmybių gali atsirasti ne viena ir ne dvi.
Kaip paprastam piliečiui atskirti, kada kalba Vyriausybės, o kada partijos rinkimų štabo vadovas? Kaip valdininkui reiktų atsakyti į socdemų rinkimų štabo vadovo laišką, jeigu tą laišką pasirašo premjeras? Ar verta premjerui imtis atsakomybės už jaunųjų partijos bendražygių rinkimų vajaus klaidas? Kam reikalingos tokios dviprasmybės?
Bet reiktų suprasti ir premjerą, partijoje vyksta nebyli kova – toli gražu nėra aišku, kas taps naujuoju socialdemokratų vedliu. Išleisti iš rankų vieną įtakingiausių pozicijų partijoje G. Kirkilui būtų pavojinga. Būtent sėkmingai vadovaudamas ne vienam socialdemokratų rinkimų vajui, dabartinis ministras pirmininkas ir krovėsi savo politinį kapitalą.
Suprantamas pasiteisinimas. Tačiau liūdna, jeigu Lietuva tampa vienos partijos vidinių kovų įkaite. Nieko nuostabaus, kai valdančiųjų partijų deleguoti ministrai naudojasi savo autoritetu, mėgindami paremti savuosius rinkimų kovoje. Opozicijai tai, žinoma, nelabai patinka, ji akylai stebi, kad būtų paisoma žaidimo taisyklių.
O ministras pirmininkas turėtų pirmasis parodyti pavyzdį ir pasakyti, kuo jis šiandien pirmiausia rūpinasi – valstybės ar partijos reikalais. Socialdemokratų rinkimų štabo vadovo kėdė neturėtų stovėti ministro pirmininko kabinete.
Vienas iš svarbesniųjų kovos su korupcija principų – vengti dviprasmiškų situacijų. Tokių, kokioje šiandien atsidūrė mūsų premjeras. O jis skelbia esąs susirūpinęs kova su korupcija. Prisiminkime, dar lapkritį Gediminas Kirkilas viešai pažadėjo atsistatydinti, jei Lietuva nesugebės sumažinti korupcijos.
„Korupciją turime traktuoti kaip giljotiną ekonomikai, jos augimui, ypatingai investicijoms. Tai yra vienas iš svarbiausių faktorių, kodėl mes atsiliekame investicijų požiūriu regione. Žinoma, yra ir kitos priežastys, bet ši – viena iš svarbiausių. Investuotojas nori ateiti į skaidrią, mažai biurokratizuotą šalį. Pavyzdžiui, Estija tokį įvaizdį sukūrė. Kiek kalbėjau su investuotojais, tarp mūsų didelių skirtumų tikrai nėra“, – interviu Lietuvos radijui tuomet sakė G. Kirkilas.
Pasak premjero, korupcijos lygis aplinkinėse šalyse yra vienodas, bet suvokimas – skirtingas, Lietuva niekaip negali pakilti aukščiau 5 balų įvertinimo, kuris duodamas šalims, sugebančioms pažaboti korupcijos lygį.
Vargu ar galime svajoti pakilti aukščiau lemtingųjų 5 balų, jei nesuvoksime, kad kovą su korupcija, su piktnaudžiavimu tarnybos padėtimi reikia pradėti ne nuo garsių bylų, o nuo sąlygų tokiai korupcijai naikinimo.
Premjeras šiandien turi galimybę visai Lietuvai parodyti pavyzdį, kaip galima šalinti rizikos veiksnius. Neparodžius tokio pavyzdžio sunku tikėtis pergalės kovoje su korupcija. Nepasiekus pergalės, tektų arba tesėti pažadus, arba juos pamiršti. Bet visada atsiras tokių, kurie primena.
O reikia padaryti tiek daug ir drauge tiek mažai – tik išmesti partinę kėdę iš valstybinio kabineto.
