Kur Lietuvoje bepasirodytų šis vyrukas, ten gyventi tampa smagiau. Pokštai iš Justino lūpų išsprūsta natūraliai, kaip iš kito burnos saulėgrąžų lukštai. Tiesa, jo juokeliai neretai gana kandoki, o gebėjimas pamėgdžioti mūsų žvaigždes varo šias į neviltį. Iš kur toks gebėjimas? Nepatikėsit: šio išvaizdaus vaikino pomėgis – ne automobiliai, o.... dialektologija!
Kolekcininkas su sąlyginai absoliučia klausa
Justinai, spėju, esate miesto žmogus – jūsų humoras nekvepia kaimu.
Esu vaikinas iš Vilniaus Antakalnio gimdymo namų. Augau sostinės Baltupiuose ir Fabijoniškėse.
O šnekate pavydėtinai taisyklingai. Juozas Erlickas šaipėsi iš vilnietiškos tarties: „ Alio, čia Rita?“ – „Kury Ryta? - „Rytais aš nekuriu.“ Švaria kalba išsiskiriate iš humoristų.
Man nesuprantama, kodėl vilnietis vardu pavarde Darius Mikoliūnas šneka kalba su rusiškai lenkišku akcentu. Tiesa, man pasisekė: turėjau labai gerą lietuvių kalbos mokytoją, o galiausiai teko sutvarkyti savo kalbą ir dėl profesinių reikalų, ir kalbėti kiek įmanoma taisyklingiau. Mano pomėgis yra dialektologija. Man labai patinka kolekcionuoti įvairius dialektus, akcentus ar kalbos manierą, nesvarbu, ar tai suvalkiečių tarmė, ar Niujorko Bruklino žargonas. Išgirstu, pasigaunu, kulniuodamas namo iš darbo, kartoju ir kartoju, kol nušlifuoju, ir pagaliau nauju akcentu papuošiu savo kolekciją.
Meistriškai pamėgdžiojate ir atskirų žmonių kalbos manierą. Panašu, turite absoliučią klausą, galėjote tapti žymiu smuikininku .
Turiu sąlyginai absoliučią klausą, baigiau Balio Dvariono muzikos mokyklą. Tačiau tai ne talentas, veikiau genetiškai paveldėtas gebėjimas. Mano tėtis išmoko kalbėti lenkiškai klausydamasis lenkų radijo.
Justinas Jankevičius man kažkuo primena Juozą Erlicką: abu įkvepia Fabijoniškės.
Nedrįsčiau lyginti savęs su šiuo gyvuoju klasiku.
Manding per stipriai pasakyta: Erlicko vardu kolkas pavadintas tiktai baras Vilniuje. Tiesiog ši literatūros vaga gerokai apleista.
Turiu priskirti Erlicką klasikams vien dėl to, kad publikai jis nepabosta. Klasika nesensta, Mocarto „Turkų maršas“ man yra genialumo viršūnė. Man patinka Erlicko humoras, labai savitas, groteskiškas, intelektualus.
O man jis atrodo sunkiasvoris, lyg kūlis (žem. akmuo) ant kojos. Labai jau žemaitiškas.
Man tai netrukdo, mano mama kilusi iš Žemaitijos. Neblėstantis Erlicko populiarumas kalba pats už save. Publikos skaitytojų meilė atspindi žmogaus gebėjimą juokauti.
Bet ar humoristas negali būti įvertintas po mirties, kaip, tarkim, tapytojas V. van Gogas? Gal mes dar esame nepriaugę iki kai kurių pokštautojų, galbūt aplenkusių laiką, lygio?
Nežinau nė vieno tokio. Humoristas yra žmogus ant scenos, jo kūryba yra šiandienos. Jeigu publika tavęs nepastebi ant scenos, neprisimins ir po tavo mirties.
Pastebėta, kad tautos, kurios verda gerą alų, tarkim, čekų, pasižymi ir subtiliu humoro jausmu. Gal lietuviškas alus vis dėlto nėra toks geras?
Nepažįstu nė vieno lietuvio, kuris, pagyvenęs Belgijoje ar Vokietijoje, sugrįžęs girtų mūsų alų, nebent šis būtų iš Pasvalio ar Biržų. Paralelė apie alų ir humorą turi išimčių: Britanijoje esu girdėjęs labai gerų komikų, o britų alus verčia spjaudytis. Reikalo esmė kita – Lietuvoje nėra autorinio humoro tradicijos, jo šaknys labai negilios. Ką darydavo mano tėvų amžiaus humoristai? Visi, išskyrus Erlicką, naudodavosi rusiškais anekdotais, išversdavo į lietuvių kalbą. Ar jie turi teisę vadintis komikais? veikiau tai pasakotojai, aktoriai. Nesuprantu, kodėl Lietuvoje humoristais tituluoja vyrukus, perpasakojančius svetimus anekdotus.
„Humoro klubo“ užkulisiai
O aš nesuprantu, kodėl viešai platinamas žemiausios prabos „kaimietiškas“ humoras, kai Lietuvos kaime gali išgirsti tokių perliukų, kad susiriesi trilinkas.
Man taip pat svetimi „Juokis!“ festivalio agitbrigadiniai pokštai, tačiau šis festivalis, prisipažinkime, turi savo žiūrovą. Vadinasi, kažkas čia daroma teisingai. Galbūt tokiam žiūrovui mano humoras pasirodys lėkštas, brutalus ir visiškai nejuokingas. Apskritai miesto ir kaimo supriešinimas man atrodo perdėtas: humoras būna arba geras, arba prastas, o ne miestietiškas ar kaimietiškas. Pasikartosiu, kad menininką pateisina jo publika. Deja, lietuviško humoro etalonas yra toks: vyras, persirengęs senyvo amžiaus moterim, tarmiškai kažką rėkauja apie politiką, vaidina girtą ir šokdamas griuvinėja su kita „moterimi“, kol galutinai pargriūva. Mane, kaip vakarietiško humoro mėgėją, tokie juokai liūdina.
Išgarsėjote per „Humoro klubą“, subūrusį jaunuosius Lietuvos grynuolius. Kaip tėvai reagavo į tokią sūnaus karjerą?
Prisimenu, buvo toks konfūzas... Visko, ką darėme „Humoro klube“, į eterį neišleisdavo. Tačiau kai pasibaigdavo filmavimas, leisdavome sau pajuokauti ir aštriau, grubiau. Mano tėvai šiame klube nesilankydavo, o tąkart, kai aš lyg tyčia nešvankiai juokavau ant scenos, ėmė ir atėjo pasiklausyti. Kai juos išvydau, stojo labai nejauki akimirka... Ne, buvau jau seniai pilnametis, tačiau tėvai auklėjo mane visiškai kitokia dvasia, lig šiol kreipiuosi į mamą ir tėtį „jūs“. Tačiau jiedu tada reagavo labai teigiamai, t.y. juokėsi. Apsidžiaugiau, kad abu mano tėvai turi gerą humoro jausmą, o šis yra pakankamai juodas.
Jums, Justinai, pasisekė ir su tėvais: inteligentiški, tolerantiški žmonės.
Būtent! Mano mama iš labai sovietinės šeimos, senelis buvo liaudies gynėjas , kitaip sakant, stribas. Tuo tarpu senelio iš tėvo pusės pusbroliai – miško broliai, partizanai, kaip sakytų mamos giminė, banditai.
Tarsi Montekiai su Kapulečiais... Lietuviška Romeo ir Džiuljetos meilės istorija!
Kaip matyti iš gražaus mano tėvų šeimos pavyzdžio, meilė nugalėjo skirtingas ideologijas. Esu tikras, kad meilė gali nugalėti viską, išskyrus hemorojų ir sifilį. Jį įveikia visas idėjines nesąmones, negatyvius jausmus.
Religingasis "radistas“
Stribų ir miško brolių palikuonis tapo humoristu. Kaip supratau, esate smarkiai liberalių pažiūrų, piktinatės humoro cenzūra Lietuvoje.
Man patinka tokie vaikinai, kaip Adamas Smitas ir Džonas Lokas, liberalizmo tėvai. Vadovaujuosi sentencija „Mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė.“
Berods, tai pasakė Imanuelis Kantas iš Karaliaučiaus, lietuvių kilmės filosofas. Gaila, Lietuvoje tai sunkiai pritaikoma.
Tačiau humoras negali paisyti jokių suvaržymų. Gaila, Lietuvoje šis yra cenzūruojamas.
Iš gero pokšto žodžio neišmesi, tačiau jūsiškiai, Justinai, kartais būna labai kandūs. Ne viena Lietuvos įžymybė pasijunta įžeista.
Jeigu ta įžymybė pernelyg susireikšminusi, tai jai tik į sveikatą. Humoras negali turėti ribų. Jei ir nusibrėži ribas, kad, tarkim, negražu pasišaipyti iš atskiro žmogaus – kodėl manai, kad tinka šaipytis iš žmonių grupės – gėjų, romų, žydų? Ribos čia nieko nepakeis. Vis tiek įskaudintas liks tas, kuris neturi humoro jausmo. Jei tai juokinga – juokis! Mes su draugais vieni kitus nuolat traukiame per dantį, o ypač sveika pasijuokti iš savęs.
Tačiau pas mus nevengiama viešai šaipytis iš sutrikusios psichikos piliečio, laikančio save pop- žvaigžde.
Nedera juoktis iš žmogaus, kuris negali apsiginti. Nepašiepiu luošų, psichikos negalią turinčių, tačiau nesakau niekada; stengiuosi, bet kartais išsprūsta, nesu šventas. Tačiau dažniausiai tai būna tik gynyba: jei esu puolamas, atsikertu. Liežuvis yra mano ginklas bet kurioje situacijoje. Vieni pumpuojasi ir aiškinasi kumščiais, man gana liežuvio.
Dėl jo ir esate ypač mėgstamas radijo stoties FM laidos „Radistai“ vedėjas.
„ Radistų“ klausosi visi, kam patinka girdėti svetimus pokalbius telefonu. Ir tie, kurie nenori girdėti SMS apie „vaikinus, mielai pavežiosiančius simpatiškas merginas po naktinį Kauną“ ir pavargo nuo publicistinių verkšlenimų per televizorių.
Anot jūsų porininko, „radistams“ tabu – tik Dievas ir politika, o jūs priminėte, kad tiktai radijuje: gyvenime jums nėra jokių tabu. Net prezidentė ir religiniai kitų žmonių jausmai?
Nemėgstu jokio fanatizmo, ypač religinio. Tai niekada nesibaigdavo geruoju. Jei žmogus deklaruoja, kad myli dievą ar Alachą, viskas gera, bet jei dėl tos meilės susisprogdina sausakimšame turguje – nieko gera.
Vis dėlto manau, kad komiko profesija nepavydėtina. Visi bet kokiu paros metu išsižioję laukia iš jūsų juokelių. Tikisi, kad dirbsite viršvalandžius, plušėsite šventadieniais...
„Radęs darbą, kurį mėgsti, nedirbsi nė dienos“, – sakė Konfucijus. Dirbu mažai, daugiau improvizuoju. O religijos man yra dvi – meilė ir humoras. Iš jų gaunu atsakymus į absoliučiai visus klausimus. Jeigu man iškyla kokių nors problemų, arba šaipausi iš jų , arba nekreipiu dėmesio – jeigu myliu.
Čia tai bent genialiai paprasta sistema! O žmonės nežino, kur ieškoti atsakymų... Tiesa, ar tik neturite galvoje meilės automobiliams? Niekada nežinai, ką vyras turi omeny sakydamas „meilė“.
Esu neteisingas vyras. Automobiliai manęs nedomina , nebuvo poreikio turėti automobilį. Nepatikėsit, bet aš nevairuoju, net neturiu vairuotojo pažymėjimo. Man keista, kad žmonės tai išgirdę nesupranta, apie ką kalbu: „Tai gal tas teises pragėrei?“ Apie kardanus, žvakes, akumuliatorių žinau tik tiek, kiek reikia būnant vyriškoje kompanijoje. Nemėgstu seksizmo, manau, kad vyras ir moteris skiriasi tiktai mentaline bei genitaline sankloda. Blaiviai žiūrint, visi mes, pėsti ir važiuoti, esame eismo ir judėjimo dalyviai. Tačiau sėdęs prie vairo pilietis ima savotiškai rūšiuoti žmones: greičiau už jį važiuojantys tampa psichais, lėčiau – debilais, o moterys prie vairo – vištomis. Tas įniršis Lietuvos keliuose man atrodo labai komiškas.
Justinai, sveikinu: esate nepriklausomas nuo benzino jaunas žmogus, nepaisantis kelių policijos! Dabar suprantu, kaip, neskubriai žingsniuojant, skaidrioje jūsų sąmonėje gimsta tokie perliukai.
Jau esu priverstas išsilaikyti teises, nes nebesuspėju į darbus, Taip, taip, prisijungsiu prie tų piktų ratuotų žmonių klubo: piktai pypsėsiu, rėksiu išsikišęs...
... ir tapsite seksistu, imsite pokštauti apie žąsinus ir vištas... Nebent įsigysite automobilį, panašų į pono Byno. Šiaip ar taip, Justinai, su tokiu liežuviu toli važiuosit, todėl palinkėsiu jums humoro jausmą turinčių kelių policininkų.
Rūta Klišytė
