Pedofilijos byla ir visi su ja susiję įvykiai plačiai nuskambėjo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žiniasklaidoje. Per šalį ne kartą ritosi protestų bangos ir ne vienas aukštas pareigūnas buvo priverstas atsisveikinti su postu, bet viena šios istorijos detalė, galima sakyti, fenomenali: beveik dvejus metus prie Kedžių ir Venckų namų organizuotos budėjimo akcijos, kurios vėliau peraugo į grandiozines kultūrinių renginių akcijas ir net bendras pamaldas. „garliaviniais“, „patvoriniais“ ir „ violetiniais“ tautos „pakrikštyti“ žmonės Klonio gatvėje leido dienas ir naktis.
Kedžių kiemo prieigose – nuolat kūrenama krosnelė, prie kurios ant kėdžių ir suoliukų sėdi žmonės. Prie tvoros – keliolika atremtų plakatų su šūkiais. Kieme – palapinė ir stoginė. Palapinėje – lauko virtuvė, kur žvarbiame ore daug laiko praleidžiantys žmonės galėjo užkąsti ir išgerti arbatos. Stoginėje – kėdės ir suolai, ant kurių buvo galima prisėsti ir kieme stovinčioje scenoje organizuotų renginių metu.Tokia budinčiųjų kasdienybę pamatydavo į Klonio gatvę užsukę žmonės, nuotraukos ir filmuoti kadrai iš šios vietos pasirodė daugelyje žiniasklaidos priemonių.
Tačiau naujienas galėjo sekti ne tik budintieji Klonio gatvėje, nemažai žmonių nuolat įvykius sekė internetu – socialiniame tinkle „Facebook“ ir per tiesioginę vaizdo transliaciją. Apie tai, kaip Klonio gatvės įvykiai atrodė pačių budėtojų akimis, portalui Balsas.lt pasakojo daugiau nei dvejus metus ten praleidęs verslininkas Renaldas Ščiglinskas. Muitinės tarpininkavimo paslaugas teikiančios įmonės savininkas sako, kad mintis transliuoti vaizdą iš įvykio vietos galvoje sukosi jau senokai, bet įgyvendinta tik tuomet, kai situacija tapo kritiška. Pats vyras pasakojo, kad Klonio gatvėje prieš pat teismo sprendimo vykdymą praleido kur kas daugiau laiko nei darbe ar su šeima.
– Ar asmeniškai pažinojote Drąsių Kedį? Ar iki to laiko, kai prasidėjo budėjimai Klonio gatvėje, jums yra tekę bendrauti su Kedžių ir Venckų šeimomis?
– Ne, pažinoti jo neteko, maža to, aš sąmoningai vengiu būti įkyrus Venckams ir Kedžiams. Praleidau Klonio gatvėje ilgiau už bet kurį kitą žmogų ir mačiau aibes tokių, kurie tik atvykę į gatvę veržiasi pas Drąsiaus tėvus, Neringą padejuoti dėl juos užgriuvusių nelaimių, dalyti patarimų ir pan. Visada stengiausi gerbti jų privatumą ir nepilti druskos ant žaizdos savo patarimais, dejavimais.
– Kaip susiklostė aplinkybės, kad aplink save subūrėte tokį bendraminčių ratą?
– Tiesiog. Prieš dvejus metus sėdėjau Klonio gatvėje kankinamas minties, kaip suburti žmones, kaip juos informuoti apie tai, kas čia vyksta. Man kilo mintis tinkle „Facebook“ sukurti puslapį ir pavadinti jį „Klonio gatvės dienoraštis“. Jame paminėti visi dvejų metų Klonio gatvės įvykiai – mitingai, minėjimai, bendražygių buitis.
– Ar yra tekę cenzūruoti šiame tinklalapyje lankytojų išsakomas mintis?
– Pasitaikydavo visko, provokacijų, atakų prieš tinklalapį. Karts nuo karto taktiškai primindavau žmonėms, kad kiekvienas pats atsako už savo komentarus ir reiškiamą nuomonę. Žinoma, visų komentarų susekti neįmanoma, bet kartais apie taktišką nuomonės reiškimą primenu skaitytojams.
– Minėjote atakas prieš tinklalapį. Kokios jos buvo ir kaip manote, kas jas vykdė?
– Buvo bandymų platinti tokius vaizdus kaip Drąsiaus nuotrauka, kur jis morge, o jo veidas kompiuteriu „nugrimuotas“ kaip klouno. Tokius vaizdus, kur bandoma tyčiotis iš žmonių, tenka trinti. Aš ištrinu, po kurio laiko vaizdai vėl įkeliami, ir taip ne po vieną kartą. Kalbant apie tinklalapį, kuriame buvo galima stebėti transliaciją iš Klonio gatvės, tai būta labai rimtų bandymų jį „nulaužti“. Buvo atvejis, kuomet gatvėje kažkas priėjo prie abiejų kompiuterių, kurie buvo naudojami transliacijai, ir užkrėtė juos virusu. Buvo bandyta tiesioginės transliacijos rodymą „nulaužti“ programiškai.
– Kaip manote, kieno tai buvo bandymai – entuziastų programuotojų ar valstybės institucijų?
– Neabejoju, kad „Klonio gatvės dienoraštį“ skaitė ne tik valstybės struktūros, bet ir pati L. Stankūnaitė. Esu gavęs informacijos apie tai, kad ji skaito viską, kas tik šia tema pasirodo spaudoje. Neseniai „Anonymous“ organizacija paviešino informaciją, kad L. Stankūnaitę globoja rimtos institucijos. Buvo išplatinta informacija, kad bandant „nulaužti“ keletą puslapių paaiškėjo, kad L. Stankūnaitės tinklalapis yra apsaugotas geriau nei Lietuvos teisingumo ministerijos puslapis. Taip pat žinoma, kad tie patys „Anonymous“ buvo nulaužę Lrytas.lt tinklalapį. Buvo teigiama, kad būtent L. Stankūnaitės tinklalapis po atakos atsinaujino greičiausiai.
– Kaip manote, ar L. Stankūnaitė savo tinklalapį administruoja pati?
– Ne, ji to daryti negalėtų, nes trūksta techninių žinių, o kalbat apie turinį, tai vargu ar jis būtų toks, koks yra šiandien be patarėjų ir psichologų pagalbos. Vargu ar ji savarankiškai galėtų taip reikšti mintis.
– Kokių minčių šiandien kyla prisiminus kultūrinius vakarus Klonio gatvėje, bendras maldas?
– Kultūriniai vakarai praskaidrino nelengvą budinčių žmonių dalią ir parodė mums, kad nesame vieniši – atvyko daug žinomų muzikantų, meno ir iškilių Lietuvos žmonių. Tai parodė, kad tikrai nesame tokie „patvoriniai“, kokiais mus norėta parodyti. Mano paties darbo drabužis – kostiumas, bet juk nebudėsi gatvėje juo vilkėdamas.
– Ne paslaptis, kad dažnai Klonio gatvės budėtojams buvo klijuojamos etiketės „garliaviniai“, „patvoriniai“, „violetiniai“, kaip į tai reagavo jūsų šeimos nariai, draugai?
– Artimieji visuomet palaiko ir palaikė. Mitas, kad Garliavoje budėjo vien bedarbiai. Neturinčių darbo žmonių buvo labai mažai, daugiausiai atvykdavo verslininkai, individualia veikla užsiimantys žmonės, nes jiems neprivalu dirbti darbo valandomis, o daugelį reikalų galima sutvarkyti telefonu ar turint kompiuterį su internetu. Tarp mūsų buvo daug intelektualų, tik tiek, kad tie žmonės buvo labai paprastai apsirengę.
Visi, kurie susirinko į Klonio gatvę, turi tam tikrų panašumų, bendrybių, buvimas šioje gatvėje mus suvienijo. Mes galbūt praradom kai kuriuos savo draugus, bet atradome vienas kitą. Pilietinis jausmas tarp mūsų yra labai stiprus.
– Pats teigiate, kad budėjimas Klonio gatvėje patiems žmonės kainavo nemažas investicijas. Ar tai, kad daugybę dienų ir naktų praleidote Klonio gatvėje, nepakenkė jūsų paties verslui?
– Tuo metu verslas negalėjo taip stipriai augti, net tuo atveju, jei visą savo laiką būčiau skyręs tiesioginiam darbui. Bet juk ne dėl pinigų viską gyvenime darome.
– Kaip kilo mintis budėti žmonėms prie Venckų ir Kedžių namų?
– 2010 metais iki vėlyvo rudens budėjimai buvo išties reikalingi. Netgi labai. Kodėl? Deja, į gatvę ateidavo nemažai psichinę negalią turinčių žmonių, kurie verždavosi į susitikimus su Neringa ir seneliais. Atvykdavo įvairiausių išsišokėlių, ekstrasensų ir t.t. Nuo 2010 metų žiemos budėjimai įgavo simbolinę prasmę, o 2011 gegužės 14 d. jų atsisakyta visiškai, nes istorijoje būta šiokios tokios pertraukos, o juk budėjimas reikalavo ir nemažų asmeninių investicijų.
– Kalbant apie jūsų paminėtus žmones su psichine negalia, ekstrasensus – kas juos traukė į Klonio gatvę?
– Manau, kad kiekvienas sujudimas ar bruzdėjimas Lietuvoje pritraukia įvairaus plauko žmonių. Ne kartą teko matyti gana keistokų vaizdų. Pavyzdžiui, ateina žmogus su kostiumu, labai tvarkingas, blizgančiais batais, rankose atsineša smuiką ir drožia tiesiai į namą. Tuomet klausiu, kur einate, o atsako „Einu groti mergaitei“. Tada sakau, kad ir pats stengiuosi gerbti žmonių privatumą ir nevaikščioti taip dažnai, o pokalbio metu svečio išsakyti teiginiai apskritai verčia daug kuo abejoti. Būdavo atvejų, kad atvažiuodavo girtų „erelių“ ir įmeta į pašto dėžutę 20 litų. Prieš mėnesį buvo atėjęs ekstrasensas, kuris po kaklu buvo pasirišęs gintaro gabalą, ir pradėjo vaikščioti gatve kalbėdamas, kad aura labai bloga ir visi čia labai blogi. Jau buvo paaiškinta, kad po jo kaklu kabo ne gintaras, o kalifolijos gabalas. Šią medžiagą naudoja radiotechnikai litavimui. Žmogus tikrai turėjo dvasios sutrikimų. Tokių tikrai reikia saugotis, jei veržiasi prie vaiko, nori pasimatyti. Buvo atėję ir L. Stankūnaitės fanatikai. Labai stengėmės, kad gatvėje nebūtų incidentų, neužklystų jokių girtų prašalaičių.
– Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos: kokie momentai Jums pačiam buvo sunkiausi?
– Man visada nelengva matyti Drasiaus tėvus ir Neringą – žmones, kurie neteko artimiausio šeimos nario ir yra toliau terorizuojami, prievartaujami teisėsaugos klano.
