Vaikinas prieš trejus metus, kaip ir didžioji dalis visų išvykstančiųjų, iškeliavo dirbti. Jaunuolis studijavo politikos mokslus Vilniaus universitete, tačiau susistabdė studijas bei dvejus metus dirbo Londone. Nors ir neplanavo užsienyje pasilikti taip ilgai, Lukas nešvaistė laiko.
Teko matyti visko
Svetimoje šalyje vaikinas suprato dalykus, apie kuriuos anksčiau buvo tik girdėjęs. Nors darbas užgrūdino – vaikinas pasisėmė naujos patirties – dirbo Londono bare barmeno asistentu.
„Buvo nelengva, bet įdomi patirtis. Pradėjau dirbti bare, dirbdavau daug, stengiausi, kartais po 16 valandų. Buvo ir 20 darbo dienų be išeiginių. Bet tai davė rezultatą – kilo ir atlyginimas, ir pareigos – išeidamas iš darbo buvau baro vadovu“, – pasakoja vaikinas.
Lukas išliko ir politiškai aktyvus – įstojo į Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenę, taip artimiau susidūrė su viena skaudžiausių šių laikų bėdų – šiuolaikine vergyste. Tačiau jis tikina, kad susidomėjimas šia tema kilo iš domėjimosi aplinka. Moksleiviams jis dabar pasakoja istorijas apie tai, kaip žmonės patenka į vergiją, prostituciją, fiktyvias santuokas.
„Pažinau skaudžią šiuolaikinės vergystės temą. Apie šią, Popiežiaus Pranciškaus žodžiais tariant, „atvirą žaizdą ant šiuolaikinės visuomenės kūno“, dabar pasakoju Lietuvos mokyklose mokiniams, nes didelė dalis jų juk išvažiuoja dirbti ar mokytis į užsienį“, – pasakoja L. Radžiūnas. Aktyvus vaikinas buvo ir Lietuvoje, o vieną veiklų nusprendė tęsti ir išvykęs, tačiau sekėsi ne taip, kaip tikėjosi.
„Kadangi Lietuvoje dar 2013 m. neatlygintinai pradėjome leisti vieną laikraštį, kurį leidžiame iki šiol, taigi jau penkeri metai, turėjome ir planą Anglijoje leisti lietuvišką laikraštį pavadinimu „Be namų negerai“. Tiesa, šio plano taip ir neįgyvendinome dėl įvairių priežasčių“, – pasakoja vaikinas.
Lietuvą pradėjo mylėti dar labiau
Lukas teigia, kad visada norėjo sugrįžti į Lietuvą.
„Niekada ir nemaniau, kad į užsienį važiuoju labai ilgam, o Lietuva visada buvo mano širdyje, visada ją mylėjau ir nekeikiau. Tačiau net ir aš būdamas ne Lietuvoje ją pradėjau mylėti dar labiau ir kuo toliau, tuo labiau norėjosi į ją grįžti gyventi. Užsienio aplinka ėmė slėgti“, – sako Lukas.
Sugrįžti į Lietuvą, kaip pats sako, paskatino aplinka Jungtinėje Karalystėje.
„Nepatiko multikultūralizmas, dažnu atveju sąlygojantis netvarką, ir man asmeniškai buvo per daug žmonių – savotiškas skruzdėlynas. Ir tiesiog vieną dieną ėmiau ir nusprendžiau, kad viskas. Laikas grįžti. Parašiau bakalauro darbą, gegužę atskridau jo apsiginti, rugpjūtį grįžau gyventi į Lietuvą“, – pasakoja vaikinas.
Sugrįžti nori vis daugiau
Projekto „Renkuosi Lietuvą“ koordinatorius Justinas Uba sako, kad norinčių grįžti vis daugėja. Šiais metais projektas jau yra sulaukęs daugiau kaip 1,5 tūkstančių užklausų, kuomet praėjusiais metais jų buvo 1 050.
Dažniausiai žmones domina klausimai, susiję su dokumentais. „Klausia, kokius dokumentus reikia parsivežti grįžtant, kokias formas, darbo stažo perkėlimo klausimai, mokesčių susigrąžinimas jau sugrįžus“, – sako J. Uba
Lietuvius, esančius užsienyje, domina ir būsto paskolos klausimai, kokios yra sąlygos, ar galės ją gauti: „Verslo steigimo lengvatos naujam verslui. Galime matyti, kad žmonės domisi tuo, kas aktualu visiems, tačiau matome, kad verslo steigimo lengvatos domina taip pat“, – sako J. Uba.
Priežastys grįžti – įvairios
Sunku pasakyti, kokio amžiaus žmonės dažniausiai domisi sugrįžimu.
„Matome, kad jau laikosi stabiliai kelios rūpestį keliančios kategorijos: dokumentai, užsieniečiai Lietuvoje ir santuokos bei socialinės pašalpos. Pavyzdžiui, santuokos ir užsieniečiai Lietuvoje labai dažnai siejasi tarpusavyje, nes dažnai būna, matome tendenciją, kad lietuviai yra linkę sudaryti šeimas su užsieniečiais“, – sako J. Uba.
Pasak jo, į Lietuvą užsieniečiai taip pat atvyksta dirbti, studijuoti.
Procesas gali užtrukti kelis metus
J. Uba pabrėžia, kad pats grįžimo procesas yra sudėtingas. „Norėtume, kad ta konsultacija padėtų apsispręsti, tačiau grįžimas gali būti labai ilgas ir užtrukti kelis metus“, – sako J. Uba.
Žmogus gali pradėti galvoti, domėtis, kaip jam reiks grįžti. Žmonės iš anksto planuoja jei grįžta su vaikais.
„Grįžtantiems lietuviams svarbiausia užsitikrinti, kad jie turės kur gyventi, ar turės darbą, ar grįš ir tada ieškosis darbo, ar laukiama, kada vaikus galima bus pradėti leisti į mokyklą ar darželį. Kai kuriais atvejais planuojama ir žiūrima ilgalaikėje perspektyvoje. Žmonės keičia darbą, planuoja susituokti. Kai kuriais atvejais labai aiškiai nustatyti terminai, kada žmonės planuoja grįžti, kitais atvejais yra šiaip domėjimasis“, – sako J. Uba.
Projekto vadovo teigimu, dažnai kreipiasi ir žmonės, kurie jau sugrįžę į Lietuvą.
„Iškyla papildomų klausimų jau sugrįžus. Klausinėja ir draugai, šeimos nariai. Lietuviai, kuriems kyla klausimų dėl gyvenimo Lietuvoje“, – sako J. Uba.
Jo teigimu, patiems Lietuviams dokumentinis grįžimas neturi didelės įtakos, nes gauti tam tikras formas neturėtų užtrukti ir jas galima gauti paštu, būnant Lietuvoje. Nors kai kuriais atvejais, priklauso nuo šalies, reikia būti toje vietoje fiziškai. Pasak J. Ubos dažniausiai nėra ribojančių faktorių, viskas priklauso nuo to, kada patys žmonės planuoja grįžti.
