Egzorcizmo sąvoka reiškia demono, velnio ar piktųjų dvasių išvarymą iš žmonių, vietų ar daiktų, kurie, kaip manoma, yra jų apsėsti arba apkerėti. Įdomu, kad pats šis žodis nėra biblinis, tačiau egzorcizmu dažniausiai užsiima kunigai arba įvairūs šamanai ir žiniuoniai.
Randama ir papirusuose
Įvairių apsauginių priemonių prieš piktąsias dvasias naudojimas yra daugelio etninių religijų požymis - tiek laukinių, tiek ir civilizuotų. Plačiau yra žinomos tik dvi senosios religijos, kuriose sutinkame panašių ceremonijų. Tai Egipto ir Babilono religijos. Egiptiečiai aprašė tam tikras ligas, sukeltas įvairių blogųjų jėgų, ir sukūrė daugybę burtų ir kerėjimų, skirtų demonams išvaryti. Mirusieji buvo dar labiau saugomi magija, kad saugiau pasiektų pomirtinį pasaulį. Tačiau pats egzorcizmas, toks, kaip mes jį suprantame šiandien, egiptiečių papirusuose nėra aprašytas. Babiloniečių magija buvo glaudžiai susijusi su medicina, ir daugelis ligų, neva sukeltų blogųjų jėgų, buvo dažniausiai gydomos egzorcizmu. Dažniausiai babiloniečių egzorcistai išsikviesdavo įvairias dievybes ir jų padedami išvarydavo piktąsias dvasias.
Kovojo šventieji
Senajame Testamente nėra įrašų apie tai, kad demonus iš apsėstųjų būtų išvarę žmonės. Jame minimi egzorcizmo aktai buvo atlikti angelo. Įrašų apie demonų išvarymą randama ir Talmude. Naujajame Testamente aprašytas atvejis, kai Jėzus Kristus išvarė demonus iš žmogaus, įrodė, jog jis yra Dievas. Jėzus išvarė demonus, kaip pats sakė, padedamas Dievo, o ne dėl sandėrio su demonų princu, kaip teigė jo priešininkai. Vėliau kunigai sekė Kristaus pavyzdžiu ir atlikdavo egzorcizmo ceremonijas. Be egzorcizmo griežčiausios formos - demono išvarymo iš apsėstojo, žinomos ir kitos rūšys. Dar žinomos egzorcizmo rūšys: krikšto egzorcizmas, kai išvaromos blogosios jėgos iš dar nekrikštyto žmogaus, taip pat iš vietų, daiktų, namų egzorcizmas, kai jie apvalomi nuo įvairių tamsiųjų jėgų.
Daugelyje raštų pasakojama, kad pirmaisiais mūsų eros šimtmečiais ne tik dvasininkai, bet ir paprasti tikintieji sugebėjo išvaryti demonus neva naudodamiesi Kristaus galiomis. Tokiu būdu jie labai išgarsėjo ir buvo paskelbti apaštalais. Iš tiesų nežinoma, kiek tokių atvejų buvo nors iš dalies tikri. Liudijimuose aiškiai aprašyta, kad egzorcizmo apeigų metu nebuvo naudojamos jokios magiškos priemonės, tačiau tais laikais bet koks įsakymas, nukreiptas prieš “piktąją dvasią” Dievo vardu, ir būdavo tas išgarsintasis egzorcizmas. Kartais į pagalbą dar būdavo pasitelkiami simboliniai žodžiai, rankų padėjimas ant apsėstojo ar kryžiaus ženklo piešimas ore.
Šiandieninės egzorcizmo apeigos yra nustatytos katalikų bažnyčios ir yra laikomos senųjų tradicijų tąsa. Egzorcistu gali tapti kiekvienas kunigas, jeigu tokia apeiga yra būtina. Prieš atlikdamas apeigą, jis turi gauti savo vadovybės leidimą ir nurodymus. Kiekvienas apsėdimo atvejis yra kruopščiai tiriamas ir tik tuomet yra imamasi kokių nors veiksmų.
Įkūrė religiją
Pasirodo, indų vedose, parašytose apie 1000 metus prieš mūsų erą, pasakojama apie blogąsias dvasias, veikiančias prieš indų dievus ir skriaudžiančias mirtinguosius. VI amžiuje prieš mūsų erą senovės Persijoje buvo žinomos apeigos, kurių metu, naudojant maldą, ritualus ir šventintą vandenį, religinis vadovas Zoroastras išvarė blogąsias dvasias iš žmogaus kūno. Manoma, kad būtent šis žmogus pradėjo zoroastrizmo religiją. Sokratas teigė, kad nevispročiai yra demonų apsėstieji, o Platonas jo mintį patvirtino.
Egzorcizmo ritualai judaizme sutinkami jau I mūsų eros amžiuje. Žmogaus sieloje apsigyvenusi piktoji dvasia buvo vadinama “dybbuk” ir buvo manoma, kad ji sukelia ligas bei asmenybės pasikeitimus. “Dybbuk” buvo išvaroma per mažąjį apsėstojo pirštą ir galėjo arba būti išganyta, arba nusiųsta į pragarą.
Gydė skausmu
Iš IV mūsų eros amžiaus mus pasiekę liudijimai pasakoja apie siaubingus apsėdimo atvejus. Zenas iš Veronos pasakojo, kad “žmogaus veidas staiga pakeitė spalvą, kūnas pakilo į orą ir vėl nusileido, akys vartėsi akiduobėse, siaubingomis putomis pasidengę dantys griežė po mėlynai baltomis lūpomis, galūnės tampėsi nekontroliuojamos visomis kryptimis. Žmogus kvatojosi ir verkė, bijojo Paskutiniojo teismo dienos ir skundėsi, kad yra išvarytas. Jis neigė savo lytį, laiką ir vietą, kai nelabasis apsėdo kūną...”.
Viduramžiais buvo atgaivintas antikinis tikėjimas demonų apsėdimu. Mirtinų ligų gydymas buvo paliktas egzorcistams, kurie tikėjo, jog ligų priežastis yra piktosios dvasios. Demonai buvo išvaromi daugybe įvairių būdų, kurie sukeldavo fizinį skausmą. Romos katalikų bažnyčia tęsė egzorcizmo ritualo tobulinimą ir apie 1614 metus buvo paskelbtas oficialus “Rituale Romanum”, kuris naudojamas ir mūsų dienomis.
Kilo epidemija
Istorijos žinomos ir demonų apsėdimo epidemijos. Viena žymi epidemija buvo aprašyta XVII amžiaus Loudune. Daugybė vienuolių skundėsi buvusios apsėstos. Sesuo Žana des Anges 1640 metais savo memuaruose rašė: “Mano protas buvo užtemdytas melagysčių ir kartais aš šnabždėdavau, negalėdama savęs sustabdyti. Mano mintys dažnai buvo prieštaringos, siekiančios įžeisti jį (Dievą) ir pakurstyti kitus jam priekaištauti. Kai ėjau priimti komunijos, velnias užvaldė mano protą. Gavusi komuniją, aš palaukiau, kol ji sudrėks ir suminkštės, ir išspjoviau paplotėlį kunigui į veidą. Aš esu šventai įsitikinusi, kad tai padariau ne savo valia, tačiau, savo dideliam sumišimui, pripažįstu, kad daviau velniui progą tai padaryti”. Tėvas Surinas, vienas iš Louduno egzorcistų, rašė draugui, kad visą epidemiją sukėlė keturi labiausiai žinomi pragaro velniai. Panaši epidemija tame pačiame amžiuje buvo pastebėta ir Madride.
Prisipažino vaidinusi
Vakariečių susidomėjimas spiritizmu atgijo XIX amžiaus viduryje. Spiritistų judėjimas prasidėjo JAV 1837 metais. 1848 metais mergaitė mediumė, vardu Margareta Foks, tvirtino gaunanti signalus iš dvasių per beldimo garsus, kuriuos girdėjo tik ji viena. Ji buvo išnaudojama dėl savo sugebėjimų ir neva savo noru į kūną įsileisdavo dvasias, kad šios galėtų pabendrauti su savo artimaisiais. Vėliau ji patvirtino, kad tai tebuvo pigūs triukai, sukėlę viso pasaulio susidomėjimą.
Maždaug tuo pat metu daktaras Karlas Viklandas, amerikietis psichologas, pasiskelbė esąs pirmasis medicinos mokslus baigęs žmogus, galintis matyti ligas, sukeltas dvasių. Viklandas sukūrė statinių elektros krūvių aparatą, kurį pavadino “Wimhurst”. Aparatas leido žemos įtampos elektros srovę per apsėstojo galvą ir nugarą. Ši egzorcizmo technika rėmėsi skausmu.
Prisiriša prie kūno
1987 metais psichologijos daktarė Edita Fior išleido knygą apie dvasias ir jų poveikį fizinei ir psichinei sveikatai. Jos knyga, pavadinta “Neramūs numirėliai”, sukėlė naują susidomėjimą dvasiomis ir jų poveikiu gyviesiems. Pasak knygos autorės, dvasios kartais “prisiriša” prie vieno ar kito gyvojo ir gali sąlygoti jo mintis, veiksmus, emocijas ir elgesį iki tam tikro laipsnio. E.Fior darbas apie dvasių “prisirišimą” buvo pusės jos gyvenimo darbo išdavos. Iš 30 tūkstančių E.Fior ištirtų atvejų beveik 70 proc. turėjo bent vieną dvasią, “prisirišusią” prie jų.
Moka šimtus
Nepaprastas E.Fior pasisekimas paskatino Viljamą Boldviną sukurti modernią “Rituale Romanum” versiją, pavadintą dvasių paleidimo terapija (DPT). V.Boldvinas išplėtojo E.Fior teoriją ir teigė, kad dauguma “prisirišusių” dvasių niekada nėra turėjusios fizinio kūno ir yra vadinamos tamsiosiomis. Naujasis egzorcizmo seansas susidėjo iš kelių pagrindinių dalių: dvasių identifikavimas, dialogas su jomis, dvasių paleidimas į šviesą, apsaugojimo meditacija ir kūno uždarymo terapija. 1991 metais V.Boldvinas pareiškė, kad apie 80 procentų jo tirtų žmonių turėjo “prisirišusių” dvasių.
Įkvėpta Fior ir Boldvino darbų, Irena Hikman sukūrė naują egzorcizmo techniką, pavadintą atstuminis apsėdimo panaikinimas (AAP). Moteris iškėlė idėją, kad DPT hipnozės metu pacientui yra įperšamos mintys apie apsėdimą ir kūne esančias dvasias. Savo AAP technikoje ji vengė galimo sufleravimo apie kūne esančius demonus. 1995 metais ji iškėlė idėją, kad “tamsieji” tėra negatyvių minčių atspindžiai. Brazilijoje AAP egzorcizmas yra nemokamai teikiamas visiems panorėjusiems San Paulo mieste. JAV abi egzorcizmo rūšys (tiek AAP, tiek DPT) klientams kainuoja apie 300 dolerių ir yra neblogas pasipelnymo šaltinis. Amerikiečiai priėjo net prie tokių kraštutinumų, kad nuo dvasių apvalo savo būstus, naminius gyvūnus, darbo vietas, mašinas ir daiktus.
Septintajame ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose egzorcizmas ir apsėdimas vėl buvo sukėlę didelį visuomenės susidomėjimą. Vieni mediumai užhipnotizuodavo apsėstąjį ir kalbėdavosi su jame esančia dvasia, kiti dvasią įsileisdavo į savo kūną ir leisdavo jai kalbėti savo lūpomis. Nežinia, ar 1973 metais išleistas Viljamo Frydkino filmas “Egzorcistas” buvo šio reiškinio priežastis ar pasekmė. Tačiau jis greitai tapo klasika, ir šiandien egzorcizmas įsivaizduojamas būtent taip, kaip rodoma filme. Tarp 1970 ir 1980 metų katalikų bažnyčia JAV atliko per 600 egzorcizmo ritualų. Vėliau sumažėjo ir apsėdimo atvejų, ir susidomėjimas šiuo reiškiniu.
