Nemenkus žemės plotus prieš karą valdžiusioms tradicinėms religinėms bendruomenėms atsirado vilties atgauti nacionalizuotą turtą. Vyriausybės ir Bažnyčios darbo grupė sutarė, kad užbaigus žemės grąžinimo piliečiams procesą pajudės ir nuo sovietinės okupacijos nukentėjusių tikinčiuosius vienijančių bendruomenių turtiniai klausimai.
Laukti liko nedaug
Dvidešimt nepriklausomybės metų iš aukų gyvenusiai Bažnyčiai kadaise turėto turto beliko laukti visai nedaug. Manoma, kad žemės grąžinimo religinėms bendruomenėms procesas iš mirties taško pajudės jau po ketverių penkerių metų.
Vyriausybės kanclerio Deivido Matulionio teigimu, preliminariai skaičiuojama, kad religinėms bendruomenėms būtų grąžinta apie 18 tūkst. ha sovietmečiu nacionalizuotos žemės. Manoma, kad net 90 proc. jos priklauso didžiausius turtus valdžiusiai ir nuo religiją liaudies opiumu skelbusios sovietų valdžios labiausiai nukentėjusiai Katalikų bažnyčiai.
Kaimynai aplenkė
Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas politikų ketinimus atsiskaityti su Bažnyčia vadina keliais dešimtmečiais pavėluotais.
„Teisingas žingsnis, bet pavėluotas. Nacionalizuotos žemės grąžinimo religinėms bendruomenėms klausimą reikėjo seniai spręsti. Latvija iš karto atgavusi nepriklausomybę Bažnyčiai grąžino visą jos turėtą žemę.
Čekai įvertino Bažnyčiai negrąžintą turtą 50 mlrd. eurų ir įsipareigojo per 20 metų grąžinti, o juk Čekija, rodos, tokia liberali valstybė. Tačiau Lietuva visus porą dešimtmečių teisinosi neturtingumu“, – „Sekundei“ teigė J.Kauneckas.
Anot jo, prieš Antrąjį pasaulinį karą Panevėžio vyskupijai priklausė 50 tūkst. ha žemės, iš jos 50 ha – dabartinėje miesto teritorijoje. Nemažai žemės buvo dovanota seminarijai, veikusiai dabartinės K.Paltaroko gimnazijos pastate, miesto pakraščiuose nemenkas teritorijas valdė trys Panevėžyje prieš karą veikę vienuolynai.
Iki šiol vyskupijai, pasak Bažnyčios hierarcho, nėra grąžinta nė vieno hektaro.
J.Kauneckas sutinka, kad didelės dalies valdytų žemių atgauti Bažnyčiai nebėra galimybių. Kadaise jos valdyti plotai jau – kitų rankose. Dvasininko nuomone, uždegusi žalią šviesą sovietmečiu nacionalizuotų plotų privatizacijai, valstybė nusižengė savo pačios įstatymams.
„Dar prieš maždaug penkiolika metų buvo priimtas sprendimas, kad Bažnyčios žemės negalima nei parduoti, nei privatizuoti. Tačiau jau beveik viskas išparduota“, – pažymi J.Kauneckas.
Tiki pergale Europos teisme
Vyskupo teigimu, Bažnyčia dar nesvarsto, ką veiktų su atgautu turtu. Veikiausiai jis būtų išnuomojamas arba parduodamas. „Juk turima daug išlaidų – nemažai yra šildomų bažnyčių, komunaliniai mokesčiai, dar vargonininkams, zakristijonams atlyginimus reikia mokėti, galų gale – kunigų pensijoms. Iš dalies valstybė jas apmoka, bet – labai mažai. Duoda valstybė ne todėl, kad iš mokesčių mokėtojų pinigų kunigus išlaikytų, o dėl to, kad pati Bažnyčiai yra skolinga“, – pabrėžė J.Kauneckas.
Pasak jo, išlaikyti Panevėžio vyskupiją, turinčią 113 parapijų ir 57 kurijas, per metus kainuoja apie 2 mln. litų. Iš jų 180 tūkst. litų atseikėjama iš valstybės biudžeto. Kitos lėšos – tikinčiųjų aukos.
„Dabartinės valdžios negalime apkaltinti, kad naudojasi kadaise Bažnyčiai priklausančiais pastatais, bet kad nacionalizuotos žemės negrąžino, neteisinga“, – mano J.Kauneckas.
Vyskupas neslepia pernelyg nesidžiaugiantis valdžios pažadais po kelerių metų pradėti atsiskaitinėti su Bažnyčia. Dvasininkas svarsto, jog kažin ar politikai Bažnyčią prisiminė tik iš geros valios.
„Europos Sąjungos teisės aktuose nuosavybė nepradingsta. Ji – šventa. Tiek metų neatgaunant turėtos nuosavybės būtų galima kreiptis į Europos Teisingumo teismą ir reikalauti grąžinti“, – teisinį kelią mato vyskupas.
Žydai pretenduoja į kompensacijas
Teisingumo valandos laukia ir žydai. Skaičiuojama, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Mažąja Jeruzale vadintame Panevėžyje gyveno apie 7000 šios tautybės atstovų.
Žydų bendruomenės pirmininko Genadijaus Kofmano teigimu, mieste veikė net 15 sinagogų, jos turėjo sklypus. Dvi iš sinagogų, pagrindinės, veikė Laisvės a. 3 ir dabartinio J.Miltinio dramos teatro kieme.
„Pagal dabar esančius įstatymus religinė bendruomenė privalo būti įregistruota, tačiau pagal žydų papročius mes visi save laikome tos bendruomenės nariais. Niekas negali pasakyti, kad netiki Dievą, visi laikomės savo tradicijų. Būsiu atviras: mums neįmanoma atgauti žemių, nes visi mūsų sklypai – miesto centre, jie jau privatizuoti“, – teigia G.Kofmanas.
Pasak jo, žydai laukia, kada šalies valdžia paskelbs pradedanti atsiskaityti su tautine mažuma.
„Mes nepretenduojame atsiimti savo žemių. Puikiai suprantame, kad neįmanoma atsiimti nei žemių, nei pastatų. Lauksime kompensacijų“, – kalbėjo G.Kofmanas.
Atsiskaitytų žeme ir miškais
Vyriausybės kancleris D.Matulionis abejoja, ar religinės bendruomenės laimėtų, jei nuspręstų nacionalizuotos žemės reikalauti per teismus. Kanclerio nuomone, veikiausiai Teisingumo teismas Strasbūre paskelbtų, jog tai – valstybės vidaus reikalai.
Anot D.Matulionio, religinėms bendruomenėms numatoma grąžinti tik išlikusi valstybinė žemė, į kurią jos gali pretenduoti pagal dokumentus. Jei toje vietoje žemė jau tapusi asmenine nuosavybe arba ant jos stovi visuomeniniai pastatai, svarstoma su religinėmis bendruomenėmis atsiskaityti suteikiant kompensaciją. Tačiau, D.Matulionio teigimu, sovietmečiu nacionalizuoto turto atlyginti pinigais net nesvarstoma – kompensuojama būtų mišku arba žeme kitoje nei turėta vietoje.
„Ankstesnių valdžių problema, kodėl sovietmečiu nacionalizuotos žemės grąžinimo tradicinėms religinėms bendruomenėms klausimas iki šiol nebuvo svarstytas. Jos galėjo susigrąžinti tik šventorių ribose esantį nekilnojamąjį turtą. Tai – ne Vyriausybės kaltė, kad iki šiol to nepadaryta. Istorinis teisingumas galioja ne tik gyventojams, bet ir religinėms bendruomenėms, taip pat nukentėjusioms nuo sovietinės okupacijos“, – pažymi D.Matulionis.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
