Dailininkė Kunigunda Dineikaitė, rašytojos Vidmantės Jasukaitytės ir prieš pusmetį mirusio darnos filosofijos puoselėtojo, vieno iš Sveikatos sąjungos įkūrėjo Vinco Rimgaudo Dineikos dukra, su tėvu buvo ypač artimi. Savo tapytus kaskart naujus paveikslėlius ji kasdien kabindavo ant sienos priešais ligonio lovą ir taip praskaidrindavo jo nuotaiką. Dailininkė surengė tėvo atminimui skirtą parodą.
Giedrė MILKEVIČIŪTĖ
Nostalgija
„Jis buvo inžinierius, mokslų daktaras, darnos filosofijos puoselėtojas, vienas iš Sveikatos sąjungos iniciatorių ir įkūrėjų, kuris tęsė savo tėvo, garsaus gydomosios kūno kultūros propaguotojo, pedagogo Karolio Dineikos idėjas. Matydavau jį palinkusį prie krūvos popierių, kažką braižantį ir skaičiuojantį, – atsidūsta Kunigunda. - Visada prisiminsiu, kaip tėtis padėdavo sergantiems žmonėms, gydydamas juos be vaistų, tik mankšta ir masažais. Pats ketverius metus kovodamas su onkologine liga stengėsi nepasiduoti, tačiau liga jį nugalėjo. Jis man padėjo suprasti, kas yra neišsemiama kantrybė, geležinė valia, ištikimybė, kaip gali suteikti stiprybės sau ar savo artimiesiems“.
K. Dineikaitė prieš ketverius metus baigusi magistrantūros studijas prestižiniame Sasekso universiteto Vest Dyno koledže (Didžioji Britanija) išskubėjo į Vilnių slaugyti sergančio tėvo. Reikėjo padėti ir mamai, kuri taip pat galynėjasi su šia klastinga liga. Tie paveikslai, kurie šiuo metu puošia sostinės Pamėnkalnio galeriją – tai tarsi jos pokalbiai su tėčiu. Tai prisiminimai apie jųdviejų paskutinius tris mėnesius, praleistus kartu miške prie jūros. Apie baimes ir nerimą. Apie vienatvę ir apie meilę. Apie spalvų muziką ir kvapus.
Kuo kvepia sniegas?
Kartą mergina atėjusi į vieną dailininkų parodą, kurioje buvo ir jos paveikslas, nutapytas kelių atspalvių žalia spalva, pamatė moteriškę, kuri prikišusi nosį uostė drobę. „Ji manė, kad niekas jos nemato, o kai priėjau, ėmė teisintis, kad tas paveikslas jai kvepėjo pušynu, – šypsodamasi pasakojo dailininkė. – Mes visi užuodžiame įprastus mums kvapus: virtuvės, kvepalų, miško, pavasario, lietaus, sniego kvapus. Taip pat galime suvokti ir miego, prisiminimų kvapus. Ir tie kvapai kiekvienam iš mūsų bus skirtingi, priklausantys nuo mūsų patirčių, išgyvenimų“.
Kokia sniego spalva ir kuo jis kvepia? Mums sniegas atrodo šaltas, todėl dailininkai jį paprastai tapo balta arba melsva spalva, bet, pasak Kunigundos, jis gali būti ir geltonų šaltų arba rožinių spalvų prieš saulėlydį. „Sniegas gali kvepėti ir jūra, kokią mes matome ir jaučiame, kai Baltijos jūroje siaučia stichija? Toks jūros šėlsmas man labai patinka, patiko ir tėčiui“, – prisiminė mergina.
Iš tiesų juk kiekvienas jausmas, kiekvienas išgyvenimas turi savo atspalvius, tirštumą, intensyvumą. Abejonė K. Dineikaitei kvepia šalta žalsva spalva, o balta galėtų būti ir tuštumos spalva. Juoda – ne tik liūdesio, bet ir džiaugsmo spalva...
Dažnai pagalvoju, kad daugelis žmonių, kurie nesuvokia spalvos, arba tiesiog jos nemato aplinkui, nes yra labai užsiėmę ir skubantys, dėl to praranda dalį atradimo džiaugsmo“, – sakė K. Dineikaitė.
Ne kiekvienam duotas talentas tuos vaizdinius, kuriuos diktuoja pasąmonė ar sapnai, spalvomis įkūnyti paveiksle taip, kad jis jaudintų kitus. Tapybą dailininkė lygina su prabudimu iš sapno, kalbančio apie erdvę ir būseną, kurios nebėra. Fantazijos nestokojančiai Kunigundai likimas lėmė gimti tokioje šeimoje, kur ir seneliai, ir dėdės bei tetos buvo susiję su kokiu nors profesionaliu menu. Mamos tėtis, paprastas kaimo žmogus, buvo savamokslis tapęs paveikslus sau, senelis iš tėvo pusės gydytojas K. Dineika kalbėjo ir apie spalvų reikšmę žmogaus sveikatai.
