Rusija pernelyg ilgai buvo laikoma neišsenkamu energetinių išteklių šaltiniu. Tačiau žinomas analitikas Vladimiras Socoras perspėja: iš tiesų mūsų visų jau netrukus gali laukti skausmingas praregėjimas.
Leidinyje „Eurasia Daily Monitor“ paskelbtame straipsnyje V.Socoras tvirtina, kad šiuo metu turime galimybę stebėti ne šiaip dujų tiekimo Europos valstybėms krizę, bet Rusijos vadovų bandymus supjudyti tarpusavyje šalis vartotojas, pakelti kainas ir bent šiek tiek sumažinti eksportą. Taip esą bandoma užmaskuoti pačioje Rusijoje prasidedantį energetinį badą. Dujos pamažu tampa deficitine preke, jų nebeužtenka, kad būtų patenkinti šalies vidaus poreikiai ir eksporto įsipareigojimai.
Investicijų reikės vis daugiau
Pasak V.Socoro, Rusijoje dujų stygiaus buvo laukiama 2010-2011 metais, tačiau pirmieji požymiai gali būti stebimi jau dabar. Pagrindinė dujų gavybos krizės priežastis - „chroniškas investicijų trūkumas“. Valstybinis dujų milžinas „Gazprom“ iš tiesų yra labai neefektyvus, didelė dalis jo išteklių paprasčiausiai iššvaistoma, taip pat ir siekiant abejotinų užsienio politikos tikslų. Be to, „Gazprom“ investicinius planus gerokai sujaukė pasaulinė kreditų krizė ir naftos bei dujų kainų mažėjimas.
Oksfordo energetikos studijų instituto analitikas Jonathanas Sternas teigia, jog „Gazprom“ šiuo metu valdo maždaug 150 tūkst. kilometrų ilgio aukšto slėgio vamzdynų tinklą. Didžioji jo dalis paskubomis nutiesta praėjusio amžiaus 8-ąjį ir 9-ąjį dešimtmečiais, naudojant pasenusias technologijas. Anksčiau ar vėliau „Gazprom“ bus priverstas pradėti masiškai keisti vamzdžius, o tai jam kasmet kainuos nuo 5 iki 10 mlrd. JAV dolerių (13-26 mlrd. litų).
Kita rimta problema - dėl nepakankamo finansavimo stringantis naujų telkinių žvalgymas. Vėluojama pradėti ir anksčiau atrastų didžiulių telkinių, tokių kaip Štokmano laukas Baltosios jūros dugne, eksploatavimą - iš dalies dėl Kremliaus nenoro įsileisti užsienio investuotojus.
V.Putinas blefuoja
Rusijos premjero Vladimiro Putino kalbas, kad Rusija jau netrukus turės didelį alternatyvių dujotiekių tinklą ir pati spręs, kam tiekti dujas, o kam ne, V.Socoras atvirai vadina blefu. Iki šiol nėra nei garsiojo „Šiaurinio srauto“ („Nord Stream“) Baltijos jūros dugne, nei „Pietinio srauto“ („South Stream“) Juodojoje jūroje, nei „Jamalo 2“, skirto dujų tranzitui per Baltarusiją į Lenkiją, nei naujo dujotiekio į Kiniją. Maža to, visi šie projektai reikalauja milžiniškų lėšų ir lengvai prieinamų dujų atsargų. Rusija iš esmės nebeturi nei vieno, nei kito.
Pasak V.Socoro, visa tai turėtų būti rimtas perspėjimo signalas nuo Rusijos dujų priklausomoms valstybėms. Rusija bando priversti Europos Sąjungos (ES) šalis finansuoti jos stringančius projektus, motyvuodama tuo, kad šios neturinčios kitų alternatyvų. Tačiau ateityje, jei Kremlius nesugebėtų rasti būdų, kaip atgaivinti gavybą, dujų tiekimo problemos tik didėtų. Tada ES, iš Rusijos importuojanti apie 40 proc. jai reikalingų dujų, susidurtų su realia energetinio bado grėsme. Vienintelė išeitis - šaltinių diversifikacija.
„Rusija siekia paversti savo dujų trūkumą veiksmingu spaudimo įrankiu, ir taip bus tol, kol Europa nesugebės atverti kelių prie rusams nepriklausančių Vidurinės Azijos ir Artimųjų Rytų dujų“, - teigia V.Socoras, visų pirma turėdamas galvoje apleistą „Nabucco“ dujotiekio tiesimo projektą.
