Didžiuma Europos – tai Europos Sąjungos šalys. Žemyne gausu gamtos išteklių: jame yra akmens anglių, geležies rūdos, urano, gipso, boksito, sidabro, cinko, švino, taip pat naftos ir dujų, tačiau šių žaliavų Europos rinkai nepakanka. Kaip sakoma, paklausa didesnė už pasiūlą...
Šiandien Europos Sąjungos šalys daugiausia importuoja Šiaurės Afrikos (Alžyro ir Egipto), Kataro bei rusiškas ir norvegiškas dujas. Europos Sąjungą šiais taip reikalingais ištekliais aprūpina Rusijos energetikos gigantas „Gazprom“ – gamtinių dujų gavybos ir eksporto milžinas, apraizgęs didžiumą ES energetikos rinkos. Ši kompanija turi akcijų Airijos, Austrijos, Bulgarijos, Čekijos, Didžiosios Britanijos, Estijos, Italijos, Graikijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Olandijos, Serbijos, Slovakijos, Suomijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kitų šalių energetikos rinkoje.
ES iš Rusijos importuoja apie 38 proc. reikalingų gamtinių dujų. Šis dujų kiekis būtų buvęs dar didesnis, jei ne 2006 m. sausio mėnesio įvykiai, kai iškilus techninėms kliūtims (taip pat politiniams Ukrainos ir Rusijos nesutarimams) Rusija laikinai sustabdė dujų tiekimą Ukrainai, dėl to sutriko dujų tiekimas per šią šalį į Vakarų Europą. Tokie Kremliaus valdomo „Gazprom“ žingsniai privertė daugelį ES valstybių pasirašyti tiekimo sutartis su Šiaurės Afrikos ir Norvegijos tiekėjais. Kai kurių Europos Sąjungos šalių – ypač Rytų ir Vidurio Europos – energetika iš esmės priklauso nuo Rusijos. Kadangi Europoje naftos ir dujų gavyba mažėja, ES energetikos priklausomybė nuo Rusijos tik didės. Tarptautinė energetikos agentūra IEA (International Energy Agency) prognozuoja, kad iki 2030 m. Europos dujų importas padvigubės – ir didesnė nei įprasta dalis dujų atkeliaus iš Rusijos. Jau galbūt 2011–2012 metais planuojama tiekti dujas „Nord Stream“ dujotiekiu, kuris sujungs Rusijos Vyborgo ir Vokietijos Greifsvaldo miestus (trasos ilgis – 1200 km). Dujotiekį sudarys du lygiagrečiai vamzdynai, kurių kiekvieno pajėgumas bus 27,5 mlrd. kubinių metrų (iš viso 55 mlrd. kub. m) gamtinių dujų per metus.
Tačiau Europos Komisija, Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba ir kitos ES institucijos norėtų, kad ES šalys sumažintų savo pažeidžiamumą dėl galimo dujų tiekimo iš Rusijos nutraukimo, todėl ieško naujų dujų importo alternatyvų.
Ar, be Rusijos, kitų dujų importo alternatyvų yra? Gal Norvegija, kuri yra antroji pagal dydį energijos tiekėja Europai (17 proc.)? Tačiau ir šios šalies dujų atsargos nėra didelės, jos sparčiai senka.... Artimiausiu metu dujų srautas iš šios Skandinavijos šalies sumažės. Europos šalys seniai svajojo užsitikrinti Kazachstano ir Turkmėnistano dujų tiekimą per Gruziją einančiu dujotiekiu. Ši trasa aplenktų Rusiją, kontroliuojančią beveik visus naftotiekius ir dujotiekius tarp Centrinės Azijos ir Europos, ir padarytų Europos dujų importą mažiau priklausomą nuo Kremliaus malonės. Tačiau per Gruziją einantis dujotiekis yra nedidelio pajėgumo ir Europos rinkai jis mažai kuo gali padėti.
Irakas ir ypač Iranas turi milžiniškas dujų atsargas, tačiau Europos Sąjunga nelinkusi bendradarbiauti su Iranu dėl jo branduolinių užmojų ir agresyvios užsienio politikos, o su Iraku negali prekiauti dėl šios šalies vidaus politikos nestabilumo. Tačiau tai ne vienintelės ES problemos Vidurio ir Artimųjų Rytų regionuose. Jei Europos Sąjungai ir pavyktų bendradarbiauti su Iraku ir Iranu, dujotiekiai eitų per Turkiją, į kurios rinką sparčiai skverbiasi rusiško kapitalo įmonės, siejamos su Kremliaus valdomu „Gazprom“...
Kelios ES narės mėgina įgyvendinti „Nabucco“ dujotiekio projektą, pagal kurį Centrinės Azijos, Azerbaidžano ir galbūt Irano dujos būtų tiekiamos Europai. Ši trasa, aplenkdama Rusiją, turėtų eiti per Azerbaidžaną, Gruziją, Turkiją, Bulgariją, Rumuniją, Vengriją ir pasiektų Austriją, o galbūt net Vokietiją. Dujotiekio projektinė vertė – 7,3 milijardo dolerių. Manoma, kad juo iš pradžių per metus tekėtų iki 8 milijardų kubinių metrų Azerbaidžane, Turkmėnijoje ir Kazachstane gaunamų dujų (vėliau planuojama tiekti iki 31 milijardų kubinių metrų dujų per metus). Tačiau vis dažniau pasigirsta kalbų, kad šis projektas nebus įgyvendintas ir ES turi ieškoti kitų dujų tiekimo kanalų.
Europos šalys ieško ir kitų alternatyvų. Vyko keletas diskusijų dėl suskystintų dujų importo iš tolimesnių kraštų (Nigerijos). Tačiau reikiamos infrastruktūros įrengimo kaštai labai smarkiai išaugo, ir daugelį siūlytų projektų jau planavimo stadijoje ištiko bėdos, o dabar pasaulyje tvyranti ekonomikos krizė ilgam sustabdys dujotiekių statybą.
Kai kurie stebėtojai paskutiniuose neformaliuose susitikimuose pajuto didesnę nei anksčiau ES vienybę ir apsisprendimą dėl Rusijos. „Rusija tik tuomet paisys Europos Sąjungos, kai ši kalbės vienu balsu“ – toks visuotinis kovos šūkis skambėjo Briuselyje rugsėjo pirmąją dieną. Ir tai nebuvo tik tuščios kalbos. Guodžia ir tai, kad Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pažadėjo Vakarų Europos šalims, kad šios neliks be dujų, kad ir kas nutiktų... Bet ar tai tiesa, parodys laikas. Kita vertus, nereikia pamiršti, kad Rusija, kaip ir Europa, yra priklausoma nuo dujotiekių ir neturi galimybės lengvai tiekti savo dujas kur kitur, kol nėra baigti tiesti dujotiekiai Azijos kryptimi. O jie tikriausiai dar ilgai nebus baigti...
Taigi, nors Rusija lieka didžiausia gamtinių dujų tiekėja Europos Sąjungai, Europos šalys, tarp jų ir Lietuva, turėtų jaustis saugiai.
Vaidotas Šernius
