Tai buvo vienas vaizdingesnių miestelių ežeringame Molėtų krašte, supamų Asvejos ežero, kurio pusiasalyje kūpsojo ąžuolais apaugęs piliakalnis. Dabar Dubingiai įrašyti į Lietuvos istoriją šalia Trakų ir Vilniaus, mat šimtmečius jų pilies kalno saugota paslaptis neseniai buvo atskleista.
Miestelis prie Asvejos
Dubingių miestelio vardas žavėjo mane nuo vaikystės, mat dar sovietmečiu buvo gaminami tokio pavadinimo naujoviški šokoladukai. Smagu: matyt, kompartijos cenzoriai neprižiūrėjo konditerijos pramonės, o gal tiesiog neišmanė Lietuvos istorijos? Nežinojo, kad Dubingiai buvo kunigaikštystė, kad čia įsikūręs Lietuvos didikas Mikalojus Radvila Rudasis 1541 m. gavo Šventosios Romos imperijos kunigaikščio titulą, o tais pačias metas Dubingių pilyje apsigyveno Barbora Radvilaitė, Lietuvos ir Lenkijos karalienė... O juk tokie šokoladukai kaip „Veliuona“ (spėjama, kad šiame miestelyje yra Vytauto kapas) ir „Dubingiai“ galėjo žadinti patriotinius jaunų Lietuvos smaližių jausmus!
Miestelyje lankiausi ne kartą ir ne du – labai jau įspūdingos Dubingių kraštovaizdžio draustinio apylinkės, skaidrūs ežerai. Ir Asvejos ilguoju tiltu kaskart būtinai pereidavau pėsčiomis, į pilies kalną įkopdavau, nors nieko naujo čia nerasdavau, tik menkus kadaise didingos pilies griuvėsius. Tačiau traukdavo vaizdas nuo kalno į ežerą, iš čia panašų į plačią ramią upę. Gilus, siauras, stačiašlaitis Asvejos ežeras yra ilgiausiais Lietuvoje. Per jį tarpukariu buvo suręstas daugiau kaip 100 m ilgio medinis tiltas, kurio atidaryme dalyvavo Antanas Smetona. Dubingiuose pirmasis Lietuvos prezidentas turėjo mėgstamą vasarnamį.
Apsilankiusi čia prieš penkerius metus apstulbau ant piliakalnio, tiesiog ant pilies griuvėsių, išvydusi nebaikščią žalčių porą. Leidosi saulė, žalčių žvynai blizgėjo tarsi šarvai, ąžuolai budėjo aplink it nebylūs sargybiniai... Magiškas vaizdas! Netrukus rimtus kasinėjimus čia pradėjo archeologai ir po kiek laiko suprato ne veltui čia taip nuodugniai triūsę... Tarsi pasakoje: kunigaikščių kapus saugojo žalčiai!
Vytauto pilis
Deja, Dubingiuose neišliko pastatų iš tos žilos senovės. Miestelio statiniai palyginti jauni: restauruota medinė XIX a. karčema ir 1958 m. pastatyta Šv. Jurgio bažnyčia.
Ši nuostabi vieta traukė žmogų nuo priešistorinių laikų, Asvejos ežero saloje ant kalno būta ne vienos medinės pilies. Dubingių žemės vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1334 m. aprašant Livonijos ordino puolimą. Po pergalės Žalgirio mūšyje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas čia pastatė mūrinę pilį, kuri sustiprino Vilnių supantį gynybinį pilių žiedą. Čia 1415 m. Vytautą aplankė Jogaila su savo karališka svita, o po 5 metų Dubingiuose buvo pašventinta nauja Šv. Dvasios bažnyčia: Vytautas raštu apie tai pranešė Didžiajam ordino magistrui.
Dubingius ypač išgarsino garbinga Radvilų giminė, kuriai jie atiteko 1508 m. Radvilų čia buvo užsimota plačiai: saloje buvo pastatyti prabangūs rūmai su iždine, kalėjimu, alaus rūsiais, arklidėmis ir priestatais. Šiandien tai primena tik išlikę menki rūmų griuvėsiai, archeologiniai radiniai: langų stiklų duženos, ypač gausi krosnių koklių kolekcija su Vyčiu ir karališka Žygimanto Augusto monograma.
Reformacijos židinys
Radvilos buvo itin aktyvūs reformatai, o jų veikla skleidžiant Liuterio mokymą neapsiribojo vien tėvonija, Biržų kraštu. Jiems valdant Dubingių kunigaikštystė tapo vienu svarbiu Lietuvos reformacijos židiniu, toliausiai nutolusių į Rytus. Katalikų bažnyčia Dubingiuose buvo perduota evangelikams reformatams, negana to, Jonušo Radvilos valia ant kalno maždaug 1620 m. išaugo nauji mūriniai renesanso stiliaus Dievo namai. Būtent jie ir tapo Radvilų giminės mauzoliejumi.
Vis dėlto reformacija šiame katalikiškame krašte neprigijo. Evangelikų brovimasis tik įpūtė konfliktą, pasiekusį net teismą, ir Radvilos buvo priversti pastatyti Dubingiuose bažnyčią katalikams – ant kalvos priešais piliavietę, kitoje Asvejos ežero pusėje. O 1735 m. katalikai triumfavo, mat laimėjo Dievo valia: į reformatų šventovę trenkė žaibas.
Vėliau šis lietuviškas kraštas buvo atkakliai lenkinamas, o 1808 m. Dubingiai už skolas Radvilų buvo atiduoti grafams Tiškevičiams. XIX a. miestelio gyventojai buvo smarkiai aplenkėję, tačiau tautinis konfliktas tęsėsi iki pat Antrojo pasaulinio karo, kai 1944 m. Armijos Krajovos dalinys miestelyje pasišvaistė keršydamas už netoliese, Glitiškėse, Lietuvos policijos išžudytus lenkų karius. Tai primena lenkų karių kapai šalia kelio į Glitiškes, garsias išlikusiais rūmais ir senuoju ąžuolu.
O koks gi likimas ištiko Radvilų mauzoliejų? Juk iš istorinių šaltinių žinoma, kad Kristupas Radvila (1585-1640), pabaigęs Jonušo Radvilos pradėtas bažnyčios statybas, Vilniaus meistrams užsakė marmuro sarkofagus. Juose bažnyčios rūsyje Kristupas palaidojo iškiliausius savo garsios giminės atstovus: bažnyčios steigėją Jonušą Radvilą, tituluotą Biržų ir Dubingių kunigaikštį Mikalojų Radvilą Rudąjį, Mikalojų Radvilą Juodąjį ir vienintelę moterį – pastarojo žmoną Elžbietą.
Kapai buvo išniekinti: sudaužytų marmuro sarkofagų liekanų su Radvilų inicialais rasta kasinėjant pilies rūsius. Archeologiniams darbams vadovavo dr. Albinas Kuncevičius, juose dalyvavo istorikai Rimantas Jankauskas, Rimvydas Laužikas, Gintautas Striška. Šie vyrai ir atskleidė Dubingių paslaptis. Jie spėjo, kad XVII a. viduryje, Rusijos caro armijos kazokų pulkams siaubiant Lietuvą, mauzoliejus Dubingių šventovėje buvo išplėštas, o palaikai išniekinti. Vėliau kažkas iš Radvilų giminės surinko protėvių kaulus ir perlaidojo juos slaptavietėje po tos pačios bažnyčios grindimis. Ši kapavietė ilgai buvo nežinoma, nors Radvilų palikuonys ir po kelių šimtmečių jos ieškojo, suko galvas dėl protėvių perlaidojimo vietos. Nuostabu, bet mįslė buvo įminta tik 2004 m. Kapavietė buvo aptikta po nuodugnių archeologinių kasinėjimų, o 8 asmenų palaikai identifikuoti.
2009 m. Radvilų palaikai buvo iškilmingai perlaidoti Dubingiuose kriptoje specialiame sarkofage – dalyvaujant Lietuvos valstybės vadovams, svečiams iš Lenkijos ir reformatų kunigams. Norisi tikėti, kad Lietuvos didikų, atkakliai puoselėjusių šalies valstybingumą, kaulų ramybės daugiau niekas nebedrums.
VL žurnalistė Rūta Klišytė
