Ištikimi Kauno „Žalgirio“ bei „Lietuvos ryto“ fanai vėl nevengia pateikti savo nuomonę apie dviejų stipriausių Lietuvos komandų rungtynes. Gal jie ir neobjektyvūs, bet tikrai nuoširdūs. Jūsų dėmesiui vilniečio Kosto Čiupkaus ir kaunietės Eglės Petkutės komentarai.
Kostas Čiupkus: Ačiū už treniruotę, vyraiKą gi, sveikinu jus, „Žalgirio“ fanai. Nenoriu reikšti užuojautos ir „Lietuvos ryto“ gerbėjams. Vakar (03.26) matėme vieną iš nedaugelio atvejų, kai ir vilkas pavalgė, ir avis liko sveika. Komandai, kuri Europoje gauna vieną antausį po kito, tikrai pravartu pajust, kad dar gali prieš kažką laimėti. Džiaukitės, kauniečiai, „Lietuvos rytas“ maloningai suteikė „Žalgiriui“ tokią galimybę.
O ir stipriausiai Lietuvos komandai šios rungtynės buvo pravarčios. „Lietuvos rytas“ neblogai pasitreniravo. Kitaip nei į treniruotę į vakarykštes rungtynes žiūrėti neverta. Skirtingai nuo „Žalgirio“, vilniečiai dar turi ką veikti Europoje. Ir šiuo metu tie reikalai šimtą kartų svarbesni nei santykių aiškinimasis Lietuvoje. Jam dar bus laikas po trijų savaičių, per BBL didžiojo ketverto varžybas ir gegužės mėnesį, LKL finalo serijoje.
Kaune startiniame penkete pasirodė tik vienas žaidėjas, pradėjęs rungtynes Pamesoje – Robertas Javtokas. Ir jis tikriausiai ten atsidūrė, kad išpirktų nuodėmes (beje, „centras“ tai ir padarė). Robertas Štelmaheris išėjo į aikštę antrajame kėlinyje, Tyronas Nesby – po didžiosios pertraukos. Haris Mujezinovičius visai nepasirodė. Ką gi tai reiškia? Matyt vakar vilniečiai įžiūrėjo „Žalgiryje“ tik treniruočių partnerius. Partneriai pasirodė visai neblogi ir tiek.
Pralaimėdamas 78:79, „Lietuvos rytas“ nieko neprarado. BBL turnyre ir taip viskas buvo aišku. LKL pirmenybėse „Žalgiris“ beveik užsitikrino pirmąją vietą reguliariajame čempionate ir savos aikštės pranašumą finale. Tačiau ketverios tarpusavio rungtynės šiame sezone parodė, jog šis pranašumas – tik teorinis (abi ekipos po kartą laimėjo tiek savo, tiek varžovų aikštėje).
Todėl belieka „Žalgiriui“ dar kartą padėkoti už neblogą treniruotę. Ji padės toliau garsinti Lietuvą Europoje, kol „žalgiriečiai“ laižysis savo žaizdas.
Eglė Petkutė: Viskas pagal grafiką
Pažvelkime, kaip klostėsi šio sezono „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ tarpusavio mačai. Įvyko keturi susitikimai, vilniečiai laimėjo tik pirmąjį iš jų. Pamenate, koks tada buvo „Žalgiris“? Išvargintas traumų ir dar normaliai nepagavęs sezono ritmo. Paskui – trys kauniečių pergalės. Paskutinė iš jų, vakarykštė, ypač reikšminga. Štai kodėl.
Kai „Žalgiris“ buvo geros formos ir sėkmingai žaidė Eurolygoje, įveikti „Lietuvos rytą“ jam tikrai nebuvo sunku. Tiesiog lygis skirtingas. Dabar vilniečiai kyla į viršų, jų forma puiki. „Žalgiris“ vėl duobelėje, tačiau, netgi esant tokiai padėčiai, kauniečiai laimėjo. Ko gi dar reikia „Lietuvos rytui“, kad pusė „žalgiriečių“ gautų traumas arba susirgtų?
Turbūt kai kas, matydami „Žalgirio“ pralaimėjimus Eurolygoje, pamiršo, jog tai visai kitokio lygio turnyras nei ULEB taurė. Vakarykštis rezultatas rodo, kad „Lietuvos rytas“ elitiniame turnyre galėtų nebent rankšluosčius padavinėti ar krepšius nešioti. Beje, ne pirmą kartą „Žalgiris“ sutvarkė vilniečius rungtynių pabaigoje. Matyti, kokį pranašumą šiuo atžvilgiu Eurolygoje užgrūdinta ekipa turi prieš mažiau aukšto lygio rungtynių mačiusius priešininkus.
Aš jau matau, kaip „lietryčio“ fanai svarsto, jog jiems vakarykštės rungtynės buvo nesvarbios. Neva nežaidė Haris Mujezinovičius, vėliau nei įprasta pasirodė Robertas Štelmaheris bei Tyronas Nesby. Ir ką? Pasirodė aikštelėje legionieriai, tačiau „Žalgiris“ vis tiek laimėjo. Nepadėjo joks T. Nesby. Nes gera komanda nuo vidutinės tuo ir skiriasi, kad gerai sužaidžia lemiamais momentais.
