Dešimtąjį tarptautinį festivalį „Naujosios dramos akcija“ užbaigė vokiečių režisieriaus Armino Petraso spektaklis „Du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai“. Šiuolaikinė lenkų dramaturgė Dorota Masłowska kai kam kelia ypatingą susidomėjimą, ji laikoma dramaturgijos „baisiuoju vaiku“ dėl savo neva aštrių socialinių temų. Europa pamažu tuo ir tampa vieninga, kad smukdama žemyn, labai kruopščiai analizuoja savo išsigimstančios visuomenės reiškinius. Nors negali pasakyti, kad tai analizė – veikiau akistata su šaligatvinio gyvenimo problemomis, kurios darosi ne tik atgrasios, bet ir pasenusios. Teatras pastaruoju metu bando atstoti narkologinius dispanserius, nes dažnai spektaklius pradėjo kurti žmonės, patys juos vartojantys.
Taip sutapo, kad išvakarėse Mažajame teatre rodytas jauno režisieriaus Artūro Areimos spektaklis „Kelias“ pagal Jimo Cartwrighto medžiagą pasirodė ne mažiau sugestyvus, nei Petraso. Prieš vienuolika metų rašytas „Kelias“ pasirodė pasenęs, o „Du vargšai rumunai...“, rašyti prieš porą metų – tarytum Cartwrighto, kuris taip pat yra ir tema, ir forma gerokai senstelėjęs, tęsinys.
Neabejoju, kad šiuolaikinės technologijos taip pat kai kuriems spektakliams ne padeda, bet juos gerokai nuskurdina. „Dviejuose vargšuose rumunuose...“ labai daug teksto, o žiūrovas turi be atvangos įsmeigęs akis skaityti raudonąjį tablo, kuriame pasirodo tik teksto dalis. To pakanka, kad suvoktum pagrindinius dalykus, bet juodas humoras, apie kurį rašyta spaudoje, vilnietiškame variante kažkur išgaravo. Jis galėtų susiformuoti, pasijausti tik tuomet, jei būtų ausinės, ir žiūrovas galėtų sekti aktorių vaidybą, o ne tekstą. Todėl objektyviai kalbėti apie Petraso pastatymą sunku.
Socialinio siurrealistinio teatro pavyzdys yra kiek iliustratyvus, sukurtas literatūrinio teatro pagrindu. Režisieriaus išmonė pasirodo finalinėse scenose, bet ta išmonė taip pat daugiau susijusi su technologinėmis priemonėmis, kurios taikliai apjungiamos į vizualiai įtaigius gyvuosius paveikslus. Kelių dimensijų – sceninės ir video – sluoksniuose susiformuoja įtaigūs, hiperrealistiniai, paveikūs vaizdiniai. Teatras ima artėti link žiūrovo – ir jau nebe primityviu būdu, kaip pirmosiose scenose, kada aktoriai, įsimaišę tarp žiūrovų, bando juos paliesti, elgetiškai prašyti pinigų. Finale aktoriai apskritai prisitraukia prie žiūrovo. Petrasas kuria aktyvų teatrą, siekdamas žiūrovą paversti aktyviai reaguojančiu dalyviu. Tik nežinia, ar tai įvyksta. Vilniuje reakcija buvo gan santūri.
Du rumunai, o tiksliau, pasaulio žmonės, keliauja po Lenkiją, persėsdami iš vieno automobilio į kitą. Abu – daugiau negu kvanktelėję: vyras karts nuo karto primena, kad jis aktorius ir važiuoja filmuotis, o nėščia moteris nuolat nusišneka visut visomis temomis. Net neaišku, nuo ko jie apkvaišę: nuo kvaišalų, gyvenimo ar savo kvailumo. Bet marginalų gyvenimas teatro aikštelėse tapo nebepakeliamas, tiesiog nuobodus, nes tęsiasi dar nuo rusų „černuchos“ laikų, nuo XX a. devintojo dešimtmečio pradžios. Gal kokiems austrų biurgeriams įdomu mėgautis tokiu teatru. O Vokietijos Maksimo Gorkio teatrui (skamba vos ne kaip kalambūras) tokia medžiaga labai tinka, nes primena Gorkio „Dugne“.
Arminas Petrasas turi puikų profesinį ginklą – aktorius. Jie scenoje gali būti viskuo. Fizinis jų pasirengimas puikus. Brutalių scenų jie nepaverčia šleikščiomis, moka išlaikyti teatrinio melo paslaptį. O svarbiausia, šiame spektaklyje, teksto griūtyje, aktoriai jo nesuniveliuoja: tekstas jiems labai svarbus ir jie moka jį perteikti. Todėl ypatingai buvo gaila, kad nesupranti vokiečių kalbos.
Pats sceninis veiksmas sutelktas į aiškiai nužymėtą aikštelę, kurios šonai kiek pakilę aukštyn, tokiu būdu sudarantys uždaro rato pavidalą. Vaidybinė aikštelė šviesi, ją supa šiferio gabalai, viršuje kabo statybinis maišas, iš kurio reikiamu momentu iškrenta sintetinis maistas, kurį režisierius sutapatina su sniegu. Gyvenimas taip ir tęsiasi: kažką žiaumoji, o gyvenimas slenka įprasta vaga. Žmogus stovi, o įsivaizduoja, jog kažkur važiuoja. Todėl finale vaizdo projekcijoje rodoma duše stovinti Mergina, iš kurios nulenktos galvos pasipila vis stiprėjanti kraujo čiurkšlė, pesimistiškai konstatuoja, kad kelio atgal į „prarastą“ gyvenimą nėra. Tuo keliu, kuriuo keleiviai važiavo į niekur, į niekur ir tenuvažiuosi.
Muziką Arminas Petrasas naudoją dvejopai: viena kuria atmosferą, netgi dainų žodžiai tampa kūrinio žodžiais, bet veiksmo pradžioje ne kartą girdisi Balkanų šalių liaudiški motyvai, primenantys čigonišką klajoklių gyvenimą. Ir tada supranti, kad kiekvienam civilizacijoje gyvenančiam žmogui archajiniai siautuliai ypač mieli. Bet niūriai spalvingas sovietmetis Lietuvoje paliko neišdildomus garsus ir vaizdus, todėl vidurio Europos tautų muzikinis savitumas įspūdžio nepadarė.
Režisieriaus biografijoje – įspūdingi klasikinių kūrinių pastatymai. Neabejoju, kad tokio spektaklio atsiradimo sąlygos paprastos, repetuota neilgai – greičiausiai Petrasas Masłowskos pjesę statė, norėdamas tik išbandyti savo jėgas šiuolaikinės dramaturgijos pasaulyje.
