Prieš šturmuodami viršukalnes, alpinistai atsakingai ruošiasi, daug treniruojasi, nes menkiausia klaida gali brangiai kainuoti. Dabar kalnų mėgėjai treniruojasi laipiojimo salėse arba kopdami į alpinizmo entuziastų įrengtą bokštą, tačiau prieš 50 metų tokių sąlygų nebuvo.
„Pradėjau užsiimti alpinizmu 1971 metais. Treniruodavomės laipioti ant fortų, sienų ištrupėjusiomis plytomis, kur gali už ko nors užsikabinti, koją pastatyti. Aišku, treniruojantis tokiomis sąlygomis būdavo visko“, – laidoje prisimins A. Peištaras.
Net ir sulaukus garbaus amžiaus, alpinizmo veteranų mintys sukasi apie naujus žygius, o jėgų ir ryžto pakanka iššūkiams, kuriuos įveiktų ne kiekvienas jaunas žmogus. Anot A. Peištaro, vienas iš stipriausių stimulų, genančių į kalnus, yra adrenalino poreikis.
„Adrenalinas yra tarsi narkotikas. Alpinizmas – tai sportas, kuriame ką nors pasiekus norisi padaryti dar geriau. Jis suteikia emocijų, skatina nugalėti save. O nugalėjęs save gauni adrenalino, vėliau sieki tai patirti vėl ir vėl“, – kalbės A. Peištaras.
Neapsakomas gamtos grožis – dar viena priežastis leistis į dažnai atšiauriomis sąlygomis pasitinkančias kalnų vietoves.
„Kopdami į kalnus matome visą gamtovaizdį, kurio nepamatytume sportuodami sporto salėje. Kalnuose vaizdai yra pasakiški, ir jeigu nesi miegalius, pelėda, tai atsikėlęs anksti gali išvysti mėnulį, žvaigždes ir tekančią saulę, apšviečiančią aplinkines viršūnes gražiu raudoniu. Atrodo nuostabiai“, – pasakos A. Peištaras.
Alpinistai pratę prie didelio fizinio krūvio, įvairių išbandymų. Kopti tekę ir su 25–30 kg sveriančiomis kuprinėmis, nakvoti –20 laipsnių šaltyje, miegoti minusinėje temperatūroje ant kalno sienos, įsitaisius tarp uolų, be palapinės, dėl saugumo prisirišus prie uolos. Laidoje pašnekovai papasakos daugiau alpinistų „buities“ detalių.
Šiemet A. Peištaras ir K. Virbalis ruošiasi ypatingam žygiui. Norėdami prisidėti prie Kauno – 2022 metų Europos kultūros sostinės – renginių, jie drauge su kitais alpinistais sumanė atkartoti 1977-ųjų ekspediciją ir užkopti į Kauno viršūnę, esančią Pietvakarių Pamyre, Šugnano kalnagūbryje, Tadžikijoje. Joje galės dalyvauti tinkamos sveikatos būklės ir bandomuosiuose kopimuose su užduotimis susidoroję žmonės, gavę specialius alpinisto ženkliukus.
Kopimas į 5400 metrų Kauno viršūnę priskiriamas vidutinio sunkumo kategorijai. 1977 metais pirmieji į ją įkopė topografų ekspedicijoje Pamyre dalyvavę 3 Kauno alpinistai ir 1 latvis. Tarp jų buvo ir K. Virbalis. Laidoje jis papasakos šio žygio aplinkybes.
Anot K. Virbalio, užkopus į bevardę kalno viršūnę, buvo pastatytas vadinamasis akmenų turas, į vidų įdėtas raštelis, kuriame užrašyti metai, kas lipo, kokie buvo orai. Ar šis raštelis tebėra (vėliau ten pat užkopę kitos ekspedicijos dalyviai rastą raštelį pakeičia nauju), alpinistai sužinos jau šiemet, kai atkartodami 1977-ųjų maršrutą čia įkops pastatyti Kauno simbolio – metalinio herbo. Svarstoma įkopti ir į netoliese esančias bevardes viršūnes ir joms suteikti su Kaunu susijusius vardus.
Pokalbis su alpinistais – laidoje „Amžius – ne riba“ šį šeštadienį 9 val. ryto per žiūrimiausią televiziją TV3.
