Tikslaus atsakymo į klausimą, kur ir kada gimė Džeimsas Bondas, jo autorius nedavė, taip padarydamas pradžią didžiausiai mūsų laikų literatūrinei mįslei.
Dauguma Iano Flemingo kūrybos tyrinėtojų sutaria, kad būsimasis agentas 007 pasaulį turėjo išvysti tarp 1920 ir 1924 metų. Tačiau filmų apie Jos Didenybės slaptąjį agentą autorių tokia skurdi biografija netenkino, taigi jie sukūrė Džeimsui Bondui naują. O kartu perkėlė jo gyvenimo istoriją į mūsų dienas.
Taigi „naujasis“ Džeimsas Bondas gimė 1968 metų balandžio 13 dieną Vakarų Berlyne. Kai jam buvo 11 metų, Šveicarijos kalnuose žuvo tėvai, tad berniukas buvo išsiųstas į Angliją – tetos globon. Kelerius metus pasimokė elitiniame Itono koledže, kol buvo pašalintas už nedrausmingumą ir pernelyg daug skiriamo dėmesio mergaitėms. Baigė karinės jūreivystės koledžą. Nuo 17 iki 30 metų buvo britų karinio jūrų laivyno žvalgybos karininkas. Vykdė specialiąsias misijas Afganistane, Kipre, Šiaurės Korėjoje, Indonezijoje, Kinijoje. Gavo komandoro rangą. 1998 metais perėjo dirbti Didžiosios Britanijos užsienio žvalgybon MI6, kur, būdamas 38-erių, užsidirbo „dvigubą nulį“ – tai yra buvo priimtas į pramanytą (tikėkimės) elitinį organizacijos 00 skyrių, kurio agentai gauna licenciją žudyti savo nuožiūra.
Grožinė literatūra ar... memuarai?
Iš tikrųjų išskirtinis agentas Džeimsas Bondas gimė 1952 metų vasarį, tarp 9 ir 12 valandos ryto. Būtent tada į atsargą išėjęs Didžiosios Britanijos karinio laivyno žvalgybos viršininko padėjėjas ir rašytojas diletantas Janas Flemingas „Imperial“ firmos mašinėle atspausdino pirmuosius nuotykių romano „Kazino „Royale“ puslapius. Visų laikų žinomiausio pramanyto šnipo vardą jis įrašė jau antrojoje pastraipoje: „Staiga Džeimsas Bondas pajuto nuovargį. Jis visada žinodavo, kai jo kūnui ar protui prireikdavo poilsio.“
Nuo to laiko daugybė tyrinėtojų – tiek profesionalų, tiek ir mėgėjų – bandė išsiaiškinti, kas įkvėpė I. Flemingą sukurti šį herojų. Agentas 007 tiesiog negalėjo būti visiškai pramanytas.
Bet tiesa tai, kad įkvėpimo rašytojui net nereikėjo ieškoti. Jo paties gyvenimas buvo vertas nuotykių romano.
Antrojo pasaulinio karo metais britai, kaip dabar visiems jau žinoma, visomis išgalėmis stengėsi gauti bent vieną iš priešo naudojamų kodavimo mašinų, kad galėtų perimti vokiečių karines žinutes. Ir kartą vienas karinio jūrų laivyno karininkas pasiūlė nutrūktgalvišką idėją. Sako, aprenkime kelis savo vaikinus liuftvafės uniformomis, pašlakstykime kraujo, pridėkime vieną kitą tvarstį ir suvaidinkime vokiečių bombonešio katastrofą. Paskui pasiųskime SOS signalą, o naciai savo ruožtu atsiųs gelbėtojų katerį su standartine įranga, į kurią įeina ir šifravimo mašina. Patekę vidun, netikri vokiečiai iššaudys tikrus, jų kūnus išmes už borto, o katerį nuplukdys į artimiausią Anglijos uostą.
Panašu į vieną Džeimso Bondo istorijų? Tai natūralu. Juk šį planą 1940-ųjų rugsėjį sukurpė ne kas kitas, o komandoras I. Flemingas.
Elitinis žudikų būrys
Britų admiraliteto Karinės jūrų žvalgybos departamente ryšių turintis dabita I. Flemingas garsėjo kaip didelio talento ir ne ką menkesnių ambicijų žmogus. Todėl niekas nenustebo, kai jis sumanė tą beprotišką operaciją, kruopščiai apgalvodamas visas jos detales – net surado inscenizacijai tinkantį bombonešį.
Pagal I. Flemingo planą, lėktuvas turėjo pakilti pietinėje Anglijos pakrantėje ir prisijungti prie vokiečių eskadrilės, traukiančios namo po Londono bombardavimo. Prie jo uodegos pritaisyta petarda turėjo sudaryti iliuziją, kad bombonešis buvo priverstas įvykdyti avarinį nusileidimą jūroje.
Suvaidinti ekipažą I. Flemingas pasiūlė parinkti penkis kiečiausius žvalgybos vyrukus, iš kurių vienas tobulai kalbėtų vokiškai. Jis per radiją paprašytų pagalbos, o tada visi, plūduriuodami ant gelbėjimosi plausto, lauktų, kol atplauks nacių kateris ir pasitaikys proga jį užgrobti.
I. Flemingo vyresnybę idėja sužavėjo (įgyvendinamos tikrovės krislas fantazijų jūroje ateityje bus viena iš stipriausių romanų apie Džeimsą Bondą pusių). Plano buvo atsisakyta tik dėl to, kad tapo aišku, jog apsimetėliai vokiečiai greičiau nuskęs, nei ko nors pasieks. Tačiau sėkla – mintis, kad nedidelės bebaimių vyrų grupelės galėtų vogti priešo karines paslaptis ir vykdyti kitas delikačias misijas, – jau buvo įmesta į derlingą dirvą.
I. Flemingo pasiryžimą vis tiek kada nors to pasiekti dar labiau sustiprino britų slaptojo agento Jugoslavijoje ataskaitos, kuriose teigta, kad patys vokiečiai naudoja tiksliai tokias slaptas žvalgų komandas. Jos eidavo į mūšį kartu su avangardu, kad surinktų žvalgybos dokumentus, šifrus ir įrangą, kurią paliks skubiai besitraukiantis priešas.
Galiausiai I. Flemingui buvo duotas leidimas suformuoti panašų būrį iš laivyno karininkų. Admiraliteto galvos išgyveno košmarą nujausdamos, kad karališkasis laivynas atsilieka nuo vokiečių technologijomis. Pavyti nacius buvo gyvybiškai svarbu, todėl į komandoro Flemingo žvalgybos smogiamąjį dalinį buvo dedamos didžiulės viltys.
Naujai iškepti I. Flemingo komandosai buvo kietų riešutėlių būrys, apmokytas įsilaužti į pastatus, sprogdinti seifus. Tai buvo tikri artimosios kovos meistrai, galintys nužudyti ir pistoletu su slopintuvu, ir peiliu, ir kastetu. Bet brutalios jėgos naudojimas buvo tik nedidelė jų darbo dalis. Žvalgai smogikai privalėjo būti sumanūs, kad susivoktų, kokios informacijos ieškoti ir kur ją rasti.
Netrukus tie vyrai išgarsėjo kaip „Flemingo indėnai“ – jų nutrūktgalviškos misijos iš tiesų labiau priminė Amerikos čiabuvių medžioklės žygius nei klasikinę karybą.
Kartu su avangardu
Pirmoji Žvalgybos smogiamojo dalinio „ekskursija“ įvyko 1942-ųjų rugpjūtį sąjungininkams šturmuojant Djepo uostą Prancūzijoje. Nedidelė grupelė I. Flemingo vyrų prisijungė prie operacijos, kad įvykdytų savo vado įsakymą prasiskverbti į nacių laivyno vietos štabą, įsikūrusį viešbutuke prieplaukos rajone, ir perimti šifravimo mašinas, kodų knygas ir bet kokius į rankas pakliūsiančius slaptus dokumentus.
Deja, Djepo reidas buvo tikra katastrofa. Vokiečiai pasipriešino smarkiau, nei tikėtasi, ir beveik pusė iš 10 tūkstančių britų ir kanadiečių karių iš šio mūšio negrįžo.
I. Flemingas iš pakrantėje dreifuojančio laivo savomis akimis matė, kaip jo būriui nepavyko net pasiekti kranto – dėl intensyvios artilerijos ugnies misiją teko nutraukti. Bet turėjo ši operacija ir šviesiąją pusę: sąjungininkai susiprato, kad informacijos apie priešą niekada nebūna per daug.
Įvykiai Djepe tik patvirtino komandoro Flemingo inicijuotų žvalgų būrių būtinybę. Taigi karo veiksmams plečiantis ir britų pajėgoms pradėjus puolimus Šiaurės Afrikoje bei Viduržemio jūros regione, I. Flemingo smogikai buvo priekinėse gretose. Aprūpinti greitaeigiais džipais, jie stengdavosi pirmieji įsiveržti į užimtas priešo stovyklavietes – kartais naciams dar net nespėjus pasiduoti. Greitis ir narsa buvo esminiai kriterijai, stengiantis perimti informaciją, kol jos dar nespėta sunaikinti. Pavyzdžiui, Sicilijoje I. Flemingo būriui teko pervažiuoti minų lauką, kad patektų į vokiečių laivyno bazę. Grobis buvo to vertas – visas sandėlis naujausio modelio jūrų minų ir torpedų paleidimo technologijos dokumentai.
Taip po truputį šie komandosai pradėjo išgauti vis daugiau ir daugiau vokiečių karinių bei mokslinių paslapčių.
100 procentų rezultato
Dalyvavo I. Flemingo rinktinė ir sąjungininkų pajėgoms išsilaipinant Normandijoje. Paplūdimiuose dar liejosi kraujas, o 30-ojo smogiamojo dalinio – taip dabar jis vadinosi – vyrai jau skubėjo prie savo tikslo – radarų stoties. Joje rado visų vokiečių radarų ir bangų ilgių sąrašą. Ši neįkainojama informacija leido sąjungininkams blokuoti nacių radijo bangas ir palengvinti darbą savo aviacijai.
Kita „deganti“ britų misija buvo kuo skubiau surasti ir perimti slaptų raketų V1 paleidimo vietų koordinates.
Vokiečiai sparčiai traukėsi sąjungininkų genami per Prancūziją, bet žvalgybos dalinys, tuo metu jau išaugęs iki 25 karininkų ir 300 smogikų, judėjo saviškių fronto linijos priešakyje. Jie stengėsi būti nepastebimi it vaiduokliai, tačiau nuo grumtynių irgi neišsisukinėjo: jei tik vokiečiai parodydavo bent menkiausią ketinimą priešintis, nerdavo į peštynes stačia galva.
Tokio akiplėšiško elgesio rezultatai buvo stulbinantys: Bretanėje I. Flemingo vyrai užgrobė radarų stotį ir į nelaisvę paėmė 1 500 vokiečių karių, neiššovę beveik nė vieno šūvio. Tiesiog būrio karininkas ir puskarininkis ramiai sau įžingsniavo pro vartus ir pareikalavo, kad stoties įgula pasiduotų.
Komandosai buvo ir vieni pirmųjų, įžengusių į išvaduotą Paryžių. Tik kol prancūzai Eliziejaus laukuose gėrė šampaną, britai šturmavo vokiečių laivyno štabą Rotšildų rūmuose. Operacijos būta trumpos: netrukus 560 nacių išžingsniavo iš pilies iškeltomis rankomis, viduje palikę savo objektų Prancūzijoje sąrašą kartu su ryšio kodais, teleksais ir telefono linijomis, jungusiomis štabą su kiekvienu uostu, kiekviena povandeninių laivų baze Šiaurės Europoje. Bet ir tai buvo dar ne viskas.
I. Flemingo pavaldiniai perėmė informaciją apie vokiečių naudotus naujus aviacinius degalus, naujų povandeninių laivų ir pažangiausių torpedų brėžinius. Britų mokslininkai atlėkė iš paties Londono į Prancūziją, kad galėtų bent žvilgtelėti savomis akimis į tokį lobį.
Paskui grobį – į pasaulio kraštą
Bet mūšio lauke komandoro Flemingo „indėnams“ negaliojo jokios įprastos drausmės ar subordinacijos taisyklės. Juos lydėjusi plėšikų, galvažudžių, aferistų ir lėbautojų reputacija nebuvo visiškai nepelnyta. Gražios moterys, vynas, nuotykiai – visa tai buvo Palaidūnų smogiamojo dalinio, kaip jį praminė pats įkūrėjas I. Flemingas, kasdienybė.
Legendinis amerikiečių generolas Džordžas Patonas, kurio specialiųjų pajėgų daliniai siautėjo po Europą, medžiodami tą pačią slaptą informaciją, nuoširdžiai nekentė britų – vadino juos „šutve prakeiktų piratų“.
Komandosams kirtus Reiną ir patekus į Vokietiją, prasidėjo kitokios paieškos – mokslinių išradimų ir technologijų, kurie praverstų karui pasibaigus.
Vienoje gamykloje Kelne jie nugvelbė lagaminėlį su raketų, valdomų bombų ir reaktyvinių lėktuvų schemomis. Kitoje gamykloje rado slaptos informacijos apie revoliucinius degalus – vandenilio peroksidą: juo varomi povandeniniai laivai būtų plaukę greičiau nei bet kuris britų laivas. Hamburge į jų rankas pateko povandeninio laivo prototipas su nauja degimo sistema, o Kilyje – ir jos išradėjas, inžinierius Helmutas Valteris.
Daktaras Valteris spėjo sudeginti visus savo dokumentus, bet seife pamiršo 16 mm kino juostą su Vokietijos kuriamais naujais slaptaisiais ginklais, susuktą specialiai Hitleriui (filmas buvo parodytas fiurerio bunkeryje Berlyne prieš pat jo mirtį). Vienas tų stebuklingų išradimų buvo povandeninis laivas, galėjęs nugulti ant jūros dugno ir paleisti į paviršių raketą – tokia ginklų sistema atsiras tik Šaltojo karo metais.
Bet žvalgybininkai nepaliovė ieškoti, ir H. Valterio anglių rūsyje rado užkastą dėžutę su mikrofilmais, – išradėjo darbų archyvą, pradedant tais laikais protu nesuvokiamomis radijo bangomis valdomomis bombomis ir baigiant nuotolinio valdymo tankais. Didžiosios Britanijos mokslininkai buvo be žado iš susižavėjimo. O I. Flemingas ekscentriškojo daktaro Valterio bruožus vėliau panaudojo kurdamas Q personažą – kvaištelėjusį MI6 išradėją, aprūpindavusį Džeimsą Bondą egzotiška ginkluote.
H. Valteris buvo nuplukdytas į Angliją – toliau tobulinti savo mokslinių idėjų. Remiantis jo darbais vėliau buvo sukonstruoti reaktyviniai naikintuvai vadinamaisiais trikampiais sparnais; už pirmojo pasaulyje komercinio orlaivio atsiradimą taip pat turėtume dėkoti jam – o kartu ir komandoro Flemingo „indėnams“.
Bondas baltomis pirštinėmis
Pats I. Flemingas šiuos pasiekimus sekė iš užkulisių. Savo šutvei jis vadovavo sėdėdamas prie stalo Admiraliteto būstinėje Londone, 39-ajame kabinete, o laisvalaikį leido aukštuomenės vakarėliuose, kur mėgavosi rinktiniais gėrimais, valgiais ir gražių moterų draugija. Pats komandoras misijose niekada nedalyvavo. Oficialiai tai buvo aiškinama tuo, kad I. Flemingas žino pernelyg daug paslapčių, kad būtų protinga rizikuoti pasiunčiant jį tiesiai į priešų nagus.
Jis net retai susitikdavo su savo nediduke privačia armija. Tad komandosai apie savo vadą žinojo labai nedaug, o ir tas nedaug jiems nepatiko: dauguma laikė I. Flemingą pasipūtusiu visažiniu ir labai jau pasikėlusiu viršininku. Atvykęs į Prancūziją apžiūrėti raketų V1 ir V2 paleidimo įrangos, komandoras pasirodė išsipustęs paradine uniforma ir atsisakė su vyrais išgerti trofėjinio konjako. Tiems, kurie jo įsakymu dirbo juodžiausią darbą, tai, suprantama, nepatiko.
Net I. Flemingo bičiuliai neslėpdami tvirtino: jis mėgo klausytis pasakojimų apie kitų žmonių nuotykius, tačiau visomis išgalėmis vengė patirti juos pats. Kiti sakydavo, kad pramanytas pasaulis komandorui buvo labiau prie širdies nei tikrovė. Taigi spėlionės, kad I. Flemingas sukūrė Džeimso Bondo personažą iš nevilties, nes negalėjo realizuoti savo paties nuotykių troškimo, greičiausiai ir yra tik spėlionės. Labiau tikėtina, jog viskas buvo kaip tik priešingai.
Vieno nepaneigsi: unikali vaizduotė leido I. Flemingui siurbčiojant martinį su degtine ir sukant galvas aukštuomenės damoms kurti savo specialiųjų pajėgų būriui fantastiškus misijų planus. O karui pasibaigus, visa tai – fantazijos ir patirtis – susiliejo į vieną nepakartojamą, sau lygių neturintį Jos Didenybės slaptojo agento 007 Džeimso Bondo pasaulį.
Parengė Aistis GIRNIUS
