Analizuojama problematika yra tiesiogiai susijusi su būtinybe diegti inovacijas: tiek pasienio upių vandens taupymo, tiek geoterminių vandenų naudojimo srityse. Kokybiškas šių resursų naudojimas remiantis tiksliais ekonominiais apskaičiavimais gali tapti elektros gamybos ir šildymo procesų dalimi, ką jau kalbėti apie žemės ūkį ir pramonę.
Tačiau pagrindinė vandens išteklių naudojimo CA valstybėse problema yra vidinė vadyba, kurios efektyvumas yra abejotinas. Maža to, regiono šalių nesugebėjimas sukurti reikiamą laukų drėkinimo ir vandens tiekimo į gyvenvietes infrastruktūrą veda prie tarpvalstybinės įtampos augimo, nes apkaltinti kaimyną visada lengviau negu susitvarkyti namuose.
Pažymėtina, kad kokybiškam vandens resursų valdymui, atrodytų, yra viskas, ko reikia: specialistai, sukaupta patirtis ir supratimas, kad irigacinius kanalus būtina tobulinti. Tačiau bendradarbiavimas vandens naudojimo srityje vis dar nėra tinkamai organizuotas, nes pasienio upių naudojimo efektyvumui padidinti nepakanka bendros koncepcijos paruošimo – būtina, kad visi proceso dalyviai turėtų vienodą šios koncepcijos supratimą, o su tuo bėda.
Tokią situaciją lemia pirmiausia tai, kad regioninius vandens išteklius valdančios valstybės, viena vertus, žiūri į juos kaip į prekę, o kita vertus – kaip į kaimynų spaudimo instrumentą (panašu į Ukrainos priklausomybės nuo rusiškų dujų atvejį). CA šalių žemės ūkis itin priklauso nuo vandens lygio pasienio upėse ir regiono valstybių pasiruošimo bendradarbiauti vandens naudojimo srityje. Kartu atskirų sostinių noras tapti regioniniais lyderiais trukdo konstruktyviam dialogui, komplikuodamas objektyvios kainų politikos formavimą ir apsunkindamas vieningos vandens resursų naudojimo koncepcijos paruošimą.
Būdama stambia globalia žaidėja, Kinija ignoruoja Kazachstano siekį sureguliuoti klausimus, susijusius su upių Ili ir Juodasis Irtyšius naudojimu. Taip yra dėl to, kad didesnė dalis šių upių vandens yra kinų teritorijoje, ir Pekinas naudoja jo vis daugiau savo ūkinėms reikmėms, neatsižvelgdamas į kaimyninės valstybės poreikius. Toks elgesio modelis aiškintinas Kinijos noru sustiprinti savo ekonominę lyderystę kovoje su Jungtinėmis Valstijomis dėl globalaus dominavimo, o tam reikia panaudoti visus turimus resursus. Tačiau kodėl Kinijos kaimynai turi kentėti nuo didžiųjų valstybių žaidimo? Kita vertus, reikia pripažinti, kad Kazachstanas irgi netaupo vandens. Trumpai tariant, egzistuojanti problema reikalauja skubaus ne tik politikų, bet ir mokslininkų įsikišimo. Visiškai akivaizdu, kad vandens lygis Ili ir Juodojo Irtyšiaus upėse kris, ir tai neigiamai atsilieps šalių santykiams.
Kinija gali sau leisti ignoruoti kaimyninių valstybių interesus, o Tadžikistanas ir Kirgizstanas, turėdami „vandens kozirį“ žaidime su Kazachstanu ir Uzbekistanu, turi elgtis atsargiai. Valdydami pasienio upių ištakas, jie bando maksimaliai išnaudoti savo hidroenergetinį potencialą. Pažymėtina, jog vandens naudojimas elektros energijos gamybai numato hidroresursų kaupimą talpykloje, kad vėliau jie galėtų sukti turbinas. Ir štai čia atsiranda pirmi nesutarimai, kurie gali sukelti konfliktą. Esmė ta, kad vanduo talpyklose paprastai kaupiamas vasarą (kai tirpsta ledynai), o naudojamas šaltesniais metų laikais.
Priklausomam nuo vandens tiekimo Uzbekistanui dėl to gali pritrūkti hidroresursų žemės ūkio (o tai maistinis šalies saugumas) ir pramonės poreikiams, ypač vasarą. Nereikėtų pamiršti ir to, kad CA klimato sąlygomis vanduo yra būtinas gyvenviečių egzistavimui, tiek mažų kaimelių, tiek didelių miestų. Jeigu jų gyventojai negalės naudotis švariu vandeniu, gali prasidėti sanitarinės problemos ir epidemijos.
Roguno hidroelektrinės projektas Tadžikistane numato didžiausios pasaulyje užtvankos statybas, tai turėtų teigiamai atsiliepti šalies įvaizdžiui. Be to, biudžetas gaus papildomų pajamų iš elektros energijos eksporto. Tačiau oficialusis Taškentas bijo, kad paleidus Roguno HE šalies ekonomika negaus didelio vandens kiekio, ir tai pirmiausia darys įtaką tokios pelningos medvilnės gamybai. Todėl I. Karimovas prakalbo apie karinio konflikto galimybę ir nekonstruktyvią Rusijos, kuri remia Tadžikistano ir Kirgizstano hidroenergetinius projektus, politiką regione.
Apibendrinant galima teigti, kad vandens išteklių naudojimo situacija Centrinėje Azijoje tebėra sudėtinga. Pagrindinė atsakomybė šiuo atveju gula ant regiono šalių politinio elito pečių, o jis kol kas nesugeba spręsti problemos čia ir dabar.
Igor Ivanov
