Tokį sumodeliuotą prototipą galima patalpinti į vėjo simuliaciją, kurioje aiškiai matosi, kuri kėbulo plokštuma turi vėjo pasipriešinimą ir kokią prispaudžiamą galią gali generuoti. Šiek tiek keičiant sparnų, slenksčių ir kitų aerodinaminių dalių formas galima stebėti kaip keičiasi šis efektas. Vėliau pagal turimus duomenis galima keisti automobilio sukibimo parametrus simuliatoriuje. Perkeltas į simuliaciją modelis nebūtinai 100 procentų bus tikslus kaip realybėje, bet taip galima greitai ir nebrangiai nuspėti, kaip važiuos prototipas.
Pabaigtą virtualų modelį Rygos Bikernieki trasoje išbandė komandos lenktynininkas Tauras Tunyla. Pasak jo, skirtumai pasijautė iškart, ypač greituose posūkiuose.
„Bikernieki trasa turi tris posūkius, kurie skiria vyrus nuo berniukų. Juose ir pasireiškia didžiausi aerodinamikos skirtumai. Vien pirmame posūkyje matome 10 km/val. skirtumą lyginant su praėjusių metų automobilio nustatymais. Rezultatas toks, kokio ir tikėjomės. Greituose posūkiuose turime žymiai geriau prispaustą automobilį. Dabar jis nebėra toks nervingas kaip anksčiau. Tai leis mažiau patyrusiems vairuotojams žymiai geriau jaustis automobilyje ir pasiekti didesnį greitį posūkiuose“ – pirmaisiais įspūdžiais dalijasi jis.
Atrodo, kad simuliacijoje viskas veikia gerai, todėl pats laikas dalis pradėti spausdinti 3D spausdintuvu. Apie tai – antroje „Iš printerio į trasą by 3D Creative“ dalyje.
VIDEO
