Draudžiami siuntiniai į Pataisos namus skrieja virš vaikų galvų

Jau ku­rį lai­ką Alytaus Ulo­nų gat­vės 8 na­mo gy­ven­to­jai ne­ga­li ra­miai at­si­kvėp­ti – čia vis ne­ti­kė­tai ap­si­lan­ko ne­kvies­tų sve­čių. Nors jie už­trun­ka vos ke­lias mi­nu­tes, bai­mės jaus­mą pa­lie­ka il­gam.

Bai­mę ke­lian­tys ap­si­lan­ky­mai

„Vie­ną kar­tą krapš­to­mės su bro­liu prie au­to­mo­bi­lio ir stai­ga at­va­žiuo­ja tre­čios kar­tos golfas. Pri­va­žiuo­ja ne­to­li mū­ri­nės sie­nos, iš­li­pa du vy­rai – vie­nas pa­bė­gė­jęs to­lė­liau at­si­klau­pia, ki­tas įde­da kro­vi­nį – pūkšt, siun­ti­nys iš­šau­tas. Per tas ke­lias se­kun­des ma­ši­na ap­si­su­ka ir po šū­vio jie stai­ga iš­va­žiuo­ja. O mes taip ir lie­kam žiū­rė­ti“, – įspū­džius pa­sa­ko­ja vie­nas ne­pa­no­rė­jęs bū­ti įvar­dy­tas na­mo gy­ven­to­jas.

Pa­sak jo, taip pa­si­tai­ko gan daž­nai. Ne­ma­lo­nu ir vai­kus iš­leis­ti į lau­ką žais­ti, ir se­ne­liams gry­na­me ore bū­ti. „Vie­ną kar­tą kal­bė­jau su pa­gy­ve­nu­sia kai­my­ne – ta vi­sa net dre­bė­jo iš bai­mės bei pa­si­pik­ti­ni­mo, ko­dėl taip el­gia­ma­si, – tei­gė pa­šne­ko­vas. – Ir dėl kie­me žai­džian­čių ma­žų vai­kų ne­drą­su – jiems ir­gi bai­mės to­kie ap­si­lan­ky­mai įva­ro.“

Kal­bė­da­mi su Aly­taus pa­tai­sos na­mų di­rek­to­riu­mi Kęs­tu­čiu Jas­mon­tu su­ži­no­me, jog ši si­tu­a­ci­ja jiems ge­rai ži­no­ma. „Tai mū­sų pro­ble­ma“, – sa­ko di­rek­to­rius ir pri­du­ria, kad be­veik nie­ko jie dėl to pa­da­ry­ti ne­ga­li.

„Mū­sų re­a­ga­vi­mas – in­for­muo­ja­me po­li­ci­ją. Jei­gu pa­ste­bi­me ma­ši­nos nu­me­rį, pa­sa­ko­me, ko­kia tai ma­ši­na. Ir jie mies­te gau­do, kar­tais su­ran­da, bet mes ki­taip re­a­guo­ti ne­ga­li­me, – tvir­ti­na K.Jas­mon­tas. – Da­bar šį klau­si­mą spren­džia­me su Or­ga­ni­zuo­to nu­si­kals­ta­mu­mo ty­ri­mų tar­ny­ba. Va­sa­ra bai­gia­si, tad ban­dy­sim da­ry­ti su­si­rin­ki­mą ir su šio (Ulo­nų gat­vės 8) na­mo gy­ven­to­jais.“

Pa­sak di­rek­to­riaus, ne tik šis na­mas ken­čia nuo nu­si­kal­tė­lių: „Jie va­žiuo­ja ne tik prie Ulo­nų gat­vės aš­tun­to na­mo, su­ka ir prie Nak­vy­nės na­mų. Čia vi­sa te­ri­to­ri­ja. Ban­do­ma per vie­nur, per ki­tur. Mes ste­bim, sau­gom, bet vis tiek.“

Daž­niau­siai šau­na­mi te­le­fo­nai

Ulo­nų gat­vės aš­tun­to na­mo gy­ven­to­jas pa­brė­žia, kad nors iš pra­džių jo­kių veiks­mų nei iš po­li­ci­jos, nei iš Pa­tai­sos na­mų ne­si­jau­tė, il­gai­niui už sie­nos įsi­tai­sę kai­my­nai prieš pat na­mą pa­sta­tė bokš­te­lį, skir­tą ste­bė­ti te­ri­to­ri­ją.

„Nuo ta­da ma­ši­nų srau­tas kiek pa­ma­žė­jo, ta­čiau bokš­te­lis ste­bi tik vie­ną įva­žia­vi­mą, o na­mas jų tu­ri du. Tai ir va­žiuo­ja per ki­tą pu­sę“, – pa­sa­ko­ja gy­ven­to­jas.

Di­rek­to­riaus ti­ki­ni­mu, bokš­te­lio funk­ci­ja yra pa­pras­ta: ste­bė­ti ir in­for­muo­ti bu­dė­to­ją bei po­li­ci­ją apie įta­ri­mą ke­lian­čias ma­ši­nas. „Jei yra lais­vas žmo­gus, jis sta­to­mas ste­bė­ti kie­mo. Ir jei pa­si­ro­do įtar­ti­na ma­ši­na – iš­kart in­for­muo­ja­mas bu­dė­to­jas bei po­li­ci­ja. Bet jie ir­gi ste­bi ir ma­to, kai tik ma­to – ir ne­be­šau­na“, – kal­ba K.Jas­mon­tas, tei­gian­tis, jog daž­niau­siai šau­na­mi daik­tai yra te­le­fo­nai, ret­kar­čiais ir nar­ko­ti­kai.

Pa­ban­dė­me gin­klų spe­cia­lis­tų klaus­ti, koks ga­lė­tų bū­ti tas daik­tas, ku­riuo ga­li­ma taip sėk­min­gai iš­šau­ti ke­lių šim­tų gra­mų siun­ti­nį. Par­duo­tu­vės „Aly­taus gin­klai“ dar­buo­to­jo tei­gi­mu, to­kį gin­klą pa­si­da­ry­ti la­bai pa­pras­ta: „Nu­si­pjau­ni cin­kuo­tą ke­lio žen­klą, pa­da­rai su­spaus­to oro tar­pą, pa­sta­tai vož­tu­vą ir de­di, ką rei­kia. Vis­kas, – iš­dės­to nepri­si­sta­tęs pa­šne­ko­vas. – Ar to­li ga­li nu­šau­ti? Ži­not, vie­niems Mė­nu­lis ar­ti, ki­tiems į Mi­ros­la­vą to­li va­žiuo­ti, ta­čiau šim­tą met­rų – drą­siai.“

Šau­na­ma ap­skai­čiuo­tais at­stu­mais

Aly­taus pa­tai­sos na­mų di­rek­to­riaus tei­ra­vo­mės, ar pa­vyks­ta su­rink­ti įskrai­din­tus siun­ti­nius. Pa­si­ro­do, vis­kas ne taip pa­pras­ta. „Siun­ti­nys daž­niau­siai pa­ten­ka į vie­ti­nį sek­to­rių, ku­ria­me – du ar trys šim­tai as­me­nų, stai­giai tą siun­ti­nį pa­si­i­man­čių. Pri­bė­ga, pa­ima, pa­duo­da į su­tar­tą vie­tą. Jiems (siun­tė­jams – aut.) te­rei­kia pa­tai­ky­ti į tam tik­rą vie­tą, o ta vie­ta – ne­ma­ža. Sep­ty­nias­de­šimt su šim­tu met­rų. Be to, jie yra iš­mė­gi­nę šū­vio tra­jek­to­ri­ją. Bū­na, kad ran­dam ir ant sto­go, ir ki­tur, bet šau­na­ma tam tik­rais ap­skai­čiuo­tais at­stu­mais“, – ti­ki­na di­rek­to­rius.

„At­lie­kam kra­tas nuo­lat – vie­ti­nes, ma­si­nes. Bet pas­kui, iš­ėmus te­le­fo­nus, vėl šau­do­ma ir vėl pa­ten­ka te­le­fo­nų. Šie­met apie tūks­tan­tį te­le­fo­nų su­rin­kom. Bet vėl­gi – su­šau­dy­ta at­gal“, – pa­sa­ko­ja Pa­tai­sos na­mų di­rek­to­rius.

K.Jas­mon­to ti­ki­ni­mu, vie­nas iš bū­dų, kaip ga­li­ma su­ma­žin­ti šiuos ap­si­lan­ky­mus, – pa­kel­ti ad­mi­nist­ra­ci­nes bau­das už drau­džia­mų daik­tų per­da­vi­mą: „Tuos as­me­nis su­lai­ko, su­si­mo­ka 200 li­tų ir juos pa­lei­džia. Po sa­vai­tės ir vėl jie šau­do.“

Kaip dar vie­ną pro­ble­mos spren­di­mą K. Jas­mon­tas pa­tei­kia min­tis apie pro­jek­tą, ku­ris tu­rė­tų blo­kuo­ti ry­šį Pa­tai­sos na­mų te­ri­to­ri­jo­je ir taip ge­ro­kai su­ma­žin­tų nu­si­kal­tė­lių srau­tą. Pa­sak di­rek­to­riaus, to lauk­ti il­gai ne­teks: „Iki lap­kri­čio mė­ne­sio, jei leis nau­do­ti, jei ne­bus truk­džių ir ne­kliu­dys gy­ven­to­jams.“

Pra­šy­tas ką nors pa­tar­ti na­mo gy­ven­to­jams, K. Jas­mon­tas įspė­ja, jog jo­kiu bū­du ne­rei­kia atvažiuojančių piliečių stab­dy­ti pa­tiems: „Jei nie­kas ke­lio ne­už­stos – tai ir ne­puls. Ne­pa­tar­čiau stab­dy­ti pa­tiems, draus­ti. Jie ga­li ir trenk­ti, ir pa­nau­do­ti be­is­bo­lo laz­dą. At­va­žiuo­ja sa­vo­tiš­kai gin­kluo­ti, ne­re­ko­men­duo­ju pa­tiems im­tis veiks­mų.“

Lukrecijus TUBYS