Būti pasiruošus pokyčiams. Ši taisyklė šiandien tampa realybe visų universitetų gyvenime. Kaip teigia VGTU rektorius doc. dr. Alfonsas Daniūnas, universitetus vis labiau pasiekia pasaulinė komercializacija ir niveliacija tiek mokslo, tiek ir studijų srityse, tačiau jei universitetai neturės individualaus veido, išskirtinumo, jie ištirps milžiniškoje aukštųjų mokyklų pasiūloje. Balansavimas tarp neišvengiamų pokyčių ir išskirtinumo ieškojimas – sunkiausias uždavinys. „Esame viena iš lyderiaujančių Baltijos šalių aukštųjų techniškųjų mokyklų. Mums neverta turėti iliuzijų, kad artimiausiu metu visose inžinerijos mokslo srityse galime pralenkti geriausius pasaulyje techniškuosius universitetus, pakanka pasiekti gerą bendrąjį pasaulinį lygį. Ar vien tik sujungus, pertvarkius vieną ar kitą padalinį sulauksime geresnių universiteto darbo rezultatų? – klausia VGTU rektorius, sąmoningai atsisakantis pernelyg greitų ir nesubrandintų reformų universiteto viduje. – Situaciją pagerintų naujų padalinių fakultetuose įkūrimas ir nauji veidai universitete.“
Pradėdamas eiti rektoriaus pareigas minėjote, kad universitetą pasieks struktūriniai pokyčiai. Kokius artimiausius juos planuojate? Ar numatomi katedrų ir fakultetų jungimai? Ką tai duotų studijų ir mokslo kokybei?
Kalbant apie struktūrinius pokyčius, turėtumėme pabrėžti strateginio universiteto plano svarbą. Mes esame užsibrėžę, kad strateginį planą turėsime parengtą šį pavasarį, jis bus vykdomas iki 2020 m. Tuomet bus galutinai suformuotos universiteto veiklos gairės į priekį. Manau, kad tame plane atsispindės ir struktūriniai, ir visi kiti pokyčiai. Nebūtina aklai elgtis tik pagal šį dokumentą. Mes ne visada galime įvertinti ir visų būsimųjų pokyčių, kurie bus iki 2020-ųjų, negalime įvertinti, kaip klostysis ir mūsų darbas, kokie bus priimti sprendimai išorėje, bet visgi ir tolimi planai turi būti retkarčiais peržiūrimi.
Universitete vykdomas projektas „Vidaus valdymo sąrangos tobulinimas optimizuojant universiteto struktūrą“, kuriame kiekvienas fakultetas rengia savo strategiją. Po to turėtų gimti ir bendroji universiteto strategija. Universiteto bendruomenė aptars, ar tai, ką siūlo fakultetai, priimtina visai institucijai. Tai bus gera pradžia, geras atspirties taškas naujiems darbams. Bendruomenė mano, kad tas projektas yra kaip dokumentas, kurį būtinai turime įgyvendinti. Norėčiau pabrėžti, kad tai yra tik studija, kaip vienas iš galimų veiksmų variantų. Kalbant apie fakultetų ateitį, gyvenimas priklauso pirmiausia būtent nuo jų. Jei fakultetų mokslininkai, dėstytojai pasiekia gerų rezultatų studijose ir moksle, nėra jokio pagrindo restruktūrizacijai. Gerai dirbančių padalinių niekas nereformuoja. Tiems padaliniams, kuriems sunku eiti kartu su šios dienos laikmečiu, teks sulaukti vienokių ar kitokių struktūrinių pokyčių. Galbūt bendruomenei kyla klausimų, kodėl per šiuos beveik šešis mano vadovavimo mėnesius nepadarėme didelių struktūrinių pokyčių. Nemanau, kad nesuteikus padaliniams galimybės pataisyti vieną ar kitą situaciją, reikėtų skubėti daryti staigią restruktūrizaciją. Jei iš padalinių, kuriems buvo išsakytos aiškios pastabos, nepajusime ryžto keisti situaciją, be abejonės, laukia pokyčiai – restruktūrizacija, naujų darinių sukūrimas arba neefektyvių padalinių uždarymas. Tokios permainos taip pat turėtų panaikinti barjerus tarp atskirų padalinių.
Švietimo sistemoje aktualus ir atlyginimų klausimas. Ar numatomi pokyčiai šioje srityje?
Gerai dirbantis žmogus siekia, kad jam būtų atlyginta už darbą. Tai natūralu. Svarbu peržiūrėti atlyginimų sistemą, kurioje būtų tiksliau įvertinti atskirų dėstytojų ar administracijos darbuotojų darbo rezultatai. Planuojame pakelti bazinį atlyginimą, gaunamą už einamas pareigas, o visa kita žmogus, siekdamas gerų rezultatų, turėtų uždirbti pats. Skatinamoji dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlygio dalis turi būti peržiūrima ne kartą per penkerius metus, o kasmet. Tuomet darbuotojas bus aktyvus nuolat, o ne tik baigiantis kadencijai. Jei bus didelis darbuotojo aktyvumas, bus galimybė uždirbti daug daugiau nei iki šiol. Finansiškai turėtų būti įvertinti ne tik mokslo, bet ir studijų rezultatai, kuriuos, beje, įvertinti gana sunku. Administracijos darbuotojų darbo rezultatus įvertinti taip pat sunku, bet, matyt, kito kelio nėra. Tai neturėtų sukelti įtampos ir tarpusavio nesutarimų. Iš esmės siekiame tik paskatinti, motyvuoti universiteto darbuotojus.
Jūsų vizijose Vilniaus Gedimino technikos universitetas ateityje bus labiau specializuotas ar labiau klasikinis? Ar šiandien jau apskritai sunku įsivaizduoti klasikinio universiteto egzistavimą?
Pagal pačią struktūrą technologijos universitetas negali būti klasikinis, nes apima tikrai ne visas mokslo ir studijų sritis. Tačiau kalbant apie universiteto misijos sampratą, galima kelti klausimą – ar išliks universiteto misija artima V. Humbolto ideologijai. Techniškuosiuose šiuolaikiniuose universitetuose yra ir daug netradicinių fakultetų. VGTU irgi buvo pasielgta sąlyginai netradiciškai – praėjusių metų gruodį priėmėme sprendimą įkurti Kūrybinių industrijų fakultetą, kuris nuo vasario mėnesio jau pradėjo veiklą. Tai iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti ne technikos universiteto sritis, tačiau, kita vertus, tai natūralu, sparti naujų technologijų plėtra tampa vis daugiau tarpdalykinė, besiplečianti per įvairiausias mokslo sritis. Pažvelkime į medicinos mokslus: naujų technologijų diegimas ligų gydymui ir diagnostikai vaidina lemiamus postūmius, analogiška situacija yra net mene.
Mūsų paskirtis yra ne tik jaunam žmogui suteikti išsilavinimą, bet ir užtikrinti, kad baigęs universitetą būtų paklausus darbo rinkoje. Dėl to negalime būti atskirti nuo visuomenės, nuo užsakovų, nuo įvairių aplinkybių išorėje. Tai iš esmės keičia universiteto nuostatą. Nesutinku, kad universitetas turi tapti akcine bendrove, bet ryšys su socialiniais partneriais, verslu turi būti, todėl šiuo metu ypač stipriname ir plečiame ryšius su verslu, su atskiromis struktūromis. Čia neužtenka mūsų ar kito universiteto iniciatyvos, reikia ir partnerių noro. Kita priežastis, dėl ko mes nebegalime būti klasikinis universitetas, – technologijų ir pasiekimų perdavimas išorei. Nebuvo įprasta, kad Lietuvos universitetai savo mokslo idėjas įgyvendintų parduodami galutinę technologiją. Tai – didelis iššūkis mūsų aukštosioms mokykloms.
Universitete atnaujinamos studijų programos, vis daugiau diskutuojama apie studijų kokybę. Kokia jūsų pozicija?
Jau keletą metų daug diskutuojama apie studijų kokybę. Matyt, kiekvienas universitetas savo viduje apsvarstė savo studijų programas, padarė reikalingas pataisas, patobulino. Sunku pasakyti, kas yra kokybiškos studijos. Tai nėra tradicinė „prekė“. Kalbėti apie kokybiškesnes studijas – kalbėti apie siekiamybę. Rašomi įvairūs dokumentai, straipsniai. Tai yra puiku, tačiau nereikia manyti, kad studijų kokybė pagerės vien šią temą „įspraudus į popierių“. „Popieriai“ gali priimti daug informacijos, bet tai nebūtinai yra tikroji studijų kokybė, kurioje pagrindinį vaidmenį visgi vaidina dėstytojas, profesorius. Pirmiausia nuo jo priklauso studijų kokybė. Pastebiu, kad dėstytojo svarba šiandien tampa vis mažesnė, svarbesni tampa įvairūs „sureguliavimai“. Galima pajuokauti, kad teoriškai galvojant, jei viską unifikuosime, laikui bėgant studijos visuose universitetuose turėtų būti vienodos.
Studentai šiandien kelia idėjas, kad jie yra centrinė figūra, o dėstytojai turi padėti pasiekti rezultatų. Tai nėra naujiena pedagogikos istorijoje, tačiau tam reikia vieno elementaraus dalyko, kad studentas nuosekliai ir daug dirbtų visą semestrą... Taigi kartais formalios idėjos ir praktika prasilenkia. Aš nesu prieš studijų kokybės reglamentavimą, jis turi būti, bet svarbiau suderinti dėstytojų ir studentų sinergiją.
Studentas techniškajame universitete šiandien negali įgyti fundamentinių žinių, kurių užteks visam gyvenimui. Taip nėra ir turbūt niekada nebuvo įmanoma. Universitetai gauna pastabų, kad neparuošia studentų konkrečiam, specializuotam darbui versle, tačiau jei mes kai kuriuose segmentuose pasiduosime rinkos poreikiams, tai neparuošime žmogaus, kuris turėtų galimybę tobulėti visą gyvenimą.
Kokių spręstinų problemų studijų procese šiandien matote?
Mano supratimu, universitetuose yra daug ypač motyvuotų, talentingų studentų, tačiau yra ir mažai besidominčių studijomis. Toks įvairus spektras yra kiekvienoje grupėje, todėl dėstytojams nėra lengva, matyt, kartais tenka supaprastinti ir dėstymo lygį. Įsivyravęs studentų požiūris, kad studijos turi būti lengvos, nėra teisingas. Inžinerinės studijos turi būti nuoseklios ir reikalaujančios pakankamai pastangų.
Analogiška situacija ir su dėstytojais. Pastebiu, kad kartais net jauni dėstytojai, kurie kaip tik turėtų ateiti su naujais dėstymo metodais, naujom įdėjom, formaliai žiūri į savo skaitomas paskaitas, vedamus seminarus. Tai – fundamentinės visų universitetų problemos.
O kokia didžiausia išorinė grėsmė studijoms?
Didžiausia studijų grėsmė, be abejonės, yra demografinė situacija. Iki 2020 metų Lietuvoje baigiančiųjų vidurinį mokslą mažės, todėl konkurencija tarp aukštųjų mokyklų dėl abiturientų tik didės. Šią tendenciją jau jaučiame keletą metų ir ji proporcingai didės kiekvienais metais. Didėjant konkurencijai, rinkoje išliks tik tie universitetai, kurie pasiūlys jauniems žmonėms patraukliausias ir darbo rinkoje vertinamas studijų programas. Tam tikrą nerimą kelia tai, kad mūsų mažą rinką reiks pasidalyti su į Lietuvą ateinančiais užsienio šalių universitetais. Problema yra ne tai, kad atsiranda nauji žaidėjai, o tai, ką praktika rodo, jog tokie universitetai nebūtinai užtikrina tokią studijų kokybę, kaip savo šalyje, užsienių šalių aukštosios mokyklos dažniausiai, siūlydamos gerą algą, samdo pačius geriausius vietos dėstytojus. Todėl yra didelė grėsmė, kad neteksime savo geriausių dėstytojų, mokslininkų ir profesorių. Apskritai mažoje valstybėje gerų mokslininkų nėra per daug, o netekę jų – prarastumėme savo intelektinį potencialą, pagrindinę universitetų darbo jėgą. Kitas pavojus – nepakankamas doktorantūros vietų skaičius. Sumažėjus doktorantūros vietų skaičiui, iškils klausimas, ar mes turėsime pakankamai išaugusių specialistų, kuriais pakeistumėme vyresniąją dėstytojų kartą. Neverta tikėtis, kad studentai masiškai stos į mokamas doktorantūros vietas, kai paprastai jie nori studijuoti valstybės finansuojamose.
Tačiau svarbu ir tai, kad universitetas turi ir daug potencialo. Paskutiniųjų dvejų metų priėmimo rezultatai rodo, kad universitetas yra populiarus, pagal gautą „krepšelių“ skaičių savo populiarumu esame antri po Vilniaus universiteto, mūsų programos atitinka stojančiųjų lūkesčius. Antra, technologijos yra naujosios ekonomikos variklis, ateityje šių specialistų reikės dar labiau. . Nepaisant šalį sukrėtusios ekonominės krizės, atsiranda vis daugiau įmonių, kuriančių ir diegiančių pažangias technologijas, todėl inžinerinių specialybių absolventų paklausa turėtų didėti.
Dar norėčiau paminėti, kad „Europos strategijoje 2020“ kalbama, jog tarp 29–34 metų amžiaus žmonių 40 proc. turėtų turėti aukštąjį išsilavinimą. Bet jau naujausiose diskusijose Europos viršūnėse jau kalbama, kad tarp darbingo amžiaus žmonių aukštąjį išsilavinimą turinčiųjų turėtų būti 50 proc. Europa pradeda atsilikti pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių.
Vadinasi, inžinieriaus, technokrato profesija visgi nėra podukros vietoje?
Manau, kad mes patys ir inžinieriai praktikai kalti, jei inžinieriaus profesija nėra pakankamai populiari. Turbūt per mažai skiriame dėmesio inžinierių specialybei. Pavyzdžiui, visuomenėje renkame geriausius vadybininkus, o ar dažnai išgirstame apie geriausius inžinierius? Šių studijų populiarinimas tikrai pagerintų situaciją, padidintų inžinieriaus profesijos prestižą.
O kokios tendencijos juntamos mokslo kontekste?
Tam tikrose mokslo srityse esame lyderiai Lietuvoje ir sulaukiame tarptautinio pripažinimo, tačiau kalbant apie mokslą, mokslininkų darbui ir jo kokybei pasauliniu lygmeniu keliami vis aukštesni reikalavimai. Vilniaus Gedimino technikos universiteto rodikliai nėra blogi: skelbiama daug publikacijų, daugėja tiek sėkmingai vykdomų tarptautinių, tiek vidinių projektų, sutarčių su pramonės ir verslo įmonėmis. Mūsų universitetas pasauliniuose reitinguose tarp Lietuvos aukštųjų mokyklų yra vienas iš pirmaujančių. Nepaisant to, pasauliniame kontekste juntama vis stiprėjanti tendencija – mokslo kryptyse vyksta didžiulė koncentracija, o smulkūs vienetai tampa per mažai konkurencingi. Dėl šios priežasties universitetui būtina koncentruoti mokslininkus į centrus bendram tikslui pasiekti. Mokslininkai turi individualistinių kūrybos norų, tačiau šiandien jau reikalingas bendras, suvienytas darbas, kad jie galėtų konkuruoti ir iškovoti savo pozicijas. Jei neįgyvendinsime šio žingsnio, pajusime grėsmę.
Ar Jums per šį vadovavimo laikotarpį atsirado naujų, netikėtų barjerų, nenumatytų iššūkių?
Prisipažinsiu, nemaniau, kad bus taip sudėtinga rasti tinkamų žmonių kai kurioms pareigoms. Tai yra sunkiausia. Personalo vadybą dažnai suprantame kaip du vadybos veiksmus – priimti ir atleisti darbuotoją. Iš tiesų darbuotoją reikia tikslingai, nuosekliai auginti konkrečioms pareigoms. Galbūt daugiau galvojome apie dėstytojus, užmiršdami administracijos darbuotojus, kurie vis dėlto turi didžiulį vaidmenį universiteto gyvenime. Dar viena problema – priimtų sprendimų įgyvendinimas kartais šlubuoja. Galima siūlyti naujas idėjas, diskutuoti apie nustatytą tvarką, tačiau ją vykdyti būtina. Dar vienas būsimas iššūkis – finansai. Kadangi mokančių už studijas studentų mažės, todėl mažės ir finansiniai ištekliai. Teks ieškoti vis daugiau galimybių uždirbti iš mokslo projektų. Šioje srityje pajudėjome iš mirties taško, turime daug projektų ir paraiškų juos vykdyti.
Ar kaip vadovui jau teko supykti?
Supykti – beviltiškumo požymis. Būti nepatenkintu savimi ar kažkuo kitu yra suprantama. Bet ar reikia tai demonstruoti, ar „supykimo“ vadyba tinka akademinėje aplinkoje? Bet, be abejo, įtampos būna beveik kasdien.
Būdamas rektoriumi turite daug rutininių, administracinių darbų, todėl sunku atrasti laiko pabendrauti su visais bendruomenės nariais. Kokios pagalbos kaip naujai išrinktas vadovas paprašytumėte iš universiteto darbuotojų, dėstytojų, kitų narių?
Administracinis darbas, nors ir labai reikalingas, reikalauja daug rutinos, atimančios laiko, kurio vėliau stinga strateginiams reikalams. Eidamas į šias pareigas tai žinojau.
Norėčiau, kad bendruomenės nariai būtų atviresni, kad patogūs ir nepatogūs klausimai būtų užduodami ir jie bandomi spręsti. Su kai kurių fakultetų darbuotojais jau pradėjome atviresnį dialogą. Atrodo, kad atvirumo atsirado daugiau, bet jo, mano nuomone, dar nėra pakankamai, dar per mažai diskutuojame. Kai nėra pakankamo atvirumo, daug problemų lieka neišspręstos. Taigi to atvirumo ir norėčiau paprašyti.
