Jungimasis sėkmės dar negarantuoja
Partijų susijungimas naujam politiniam dariniui automatiškai sėkmės neužtikrina. Besijungiančioms partijoms jųdviejų reitingų susijungimas anaiptol nėra garantuotas. Priešingai, bendras politinis darinys kartais gali turėti ir labai neigiamų pasekmių.
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius, sociologas Vladas Gaidys išskiria tris hipotetinius partijų susijungimo pasekmių variantus. Pirmasis yra teigiamas: sėkmingai sujungiami partijų žmogiškieji ir materialiniai resursai. Antrasis kraštutinumas – partijų anihiliacija. Trečias – tarpinis variantas. Pažvelkime į kelis atvejus Lietuvos politikos padangėje ir pabandykime pasvarstyti, koks likimas galėtų laukti DP ir TT junginio.
„Aritmetinės sumos nė karto nebuvo. Jeigu vertintume partijos palaikymą, bendras junginys paprastai jo turėdavo truputį mažiau, bent jau pradžioje. Mat būdavo, kad dalis vienos ir kitos partijos elektorato būdavo nepatenkinta ir savo balsus atiduodavo panašioms politinėms jėgoms. Bent jau iki šiol tokia tradicija buvo“, – tvirtina įmonės „Baltijos tyrimai“ vadovė Rasa Ališauskienė.
Gana sėkmingo susijungimo modelio atveju galima pavadinti 2001 metais įvykusias Socialdemokratų partijos ir Lietuvos demokratinės darbo partijos jungtuves. Ne tokios sėkmingos buvo 2003 metų Liberalų sąjungos ir Centro sąjungos „vedybos“. Teoriškai įmanomas ir toks atvejis, kai susijungusios dvi partijos gali viena kitą anihiliuoti. „Įsivaizduokite, kad susijungtų Tėvynės sąjunga su Darbo partija. Turbūt išeitų kažkas tokio, kad nei vieni, nei kiti jų rinkėjai nebalsuotų“, – pasakoja V. Gaidys.
Dar vienas įmanomas modelis – kai viena partija kitą „suvalgo“, pavyzdžiui, Darbo partija suvalgė Naująją sąjungą. Būna ir tokių atvejų, kai jungiasi itin smulkios partijos, kaip, tarkime, buvo prieš 2012 metų rinkimus, kai atsirado susivienijimas „Už Lietuvą Lietuvoje“ – Lietuvos centro partija, Lietuvos socialdemokratų sąjunga, Tautininkų sąjunga ir Tautos vienybės sąjungos koalicija. „Jie gavo 0,94 proc. Prie nulio pridėjus nulį nelabai kas ir padidėja“, – teigia V. Gaidys.
Socialdemokratų ir LDDP jungtuvės
2001 metų sausio mėnesį, kai Socialdemokratų ir LDDP partijos vis dar buvo atskiros, socialdemokratai turėjo 14,6 proc. reitingą, o LDDP – 13,4 proc. Pasak V. Gaidžio, šių partijų reitingai gana ilgą laiką buvo apylygiai. Jeigu sudėtume šiuos skaičius, gautume 28 bendrus procentus. Tačiau vasario mėnesį, kai partijos susijungė, jų bendro politinio darinio reitingas siekė net 43,2 proc. Tai yra žymiai daugiau už aritmetinę partijų elektorato dalių sumą.
Sociologas šį atvejį priskiria bene idealiam scenarijui. „Matyt, suveikė, kad buvo sujungti ir materialiniai, ir žmogiškieji resursai. Elektoratai artimi psichologiškai, teigiamą įtaką padarė ir vadovai“, – aiškina „Vilmorus“ direktorius.
Tiesa, vėliau šis įvykis gana greitai nublanko. Jau po metų partijos populiarumas siekė tik 34,3 proc., o dar po metų, 2003-iaisiais, – vos 26,1 proc. Šis skaičius jau yra mažesnis už 28 proc., kuriuos buvo galima gauti sudėjus partijų reitingus prieš jų jungtuves.
Liberacentristams nenuskilo
Kiek kitaip nutiko Liberalų ir centro sąjungos susikūrimo atveju. 2003 metų gegužės mėnesį Liberalų sąjunga turėjo gana aukštą 15,9 proc. reitingą. Centro sąjunga galėjo pasigirti 6,6 proc. gyventojų palaikymu. Bendrai sudėjus tai būtų apie 22,5 proc. balsuojančių gyventojų.
Po mėnesio, kai šios partijos susijungė į bendrą sąjungą, jos palaikymas siekė tik 16,5 proc. Šis skaičius akivaizdžiai skiriasi nuo Socialdemokratų partijos atvejo. Tačiau Liberalų ir centro sąjungos netrukus laukė dar didesni nemalonumai. Po pusės metų, 2003 metų gruodžio mėnesį, jos reitingas siekė vos 8,1 proc.
V. Gaidys nesiryžta iš šių skaičių daryti kokių nors bendrų išvadų. Pasak jo, galbūt liberalų jėgos tuo metu šiaip mažėjo, tačiau sociologas konstatuoja, kad susijungimo atveju galimos įvairios istorijos.
Kaip bus su DP ir TT?
„Socialdemokratų jungimasis praėjo gana sklandžiai, nes visuomenėje vienybės idėja yra kaip vertybė“, – aiškina V. Gaidys. Pasak jo, jeigu DP ir TT sugebės demonstruoti vienybę ir kartu labai sėkmingai dirbs, jų reitingai gali kilti. Tačiau, sociologo tvirtinimu, jei viskas kibirkščiuos, nebūtinai tarp lyderių, o, tarkime, savivaldybėse, padėtis gali tapti gerokai sudėtingesnė.
V. Gaidys akcentuoja ir dar vieną svarbų aspektą. Ne visam Darbo partijos elektoratui patinka Rolandas Paksas ir ne visiems „Tvarkos ir teisingumo“ partijos rinkėjams patinka Viktoras Uspaskich. „Dėl to reitingas gali ir sumažėti, tuo labiau kad netoli yra ir socialdemokratai, Liberalų sąjūdis. Rinkėjai gali pasirinkti juos“, – mano sociologas.
Tačiau, sociologo manymu, tai nebūtinai reiškia, kad naujai partijai būtų naudingiau, kad iš pradžių prie jos vairo stotų R. Paksas. „Vertinant iš vienybės perspektyvos, idealiausias variantas būtų, jog būtų sukurtas koks nors modelis, kad jie liktų lygūs. Kaip, tarkime vienu metu apylygiai buvo Vladimiras Putinas ir Dmitrijus Medvedevas, bent jau nominaliai“, – mano V. Gaidys.
Naujos partijos vadovybės modelio pasirinkimo svarbą akcentuoja ir R. Ališauskienė. „Viskas labai priklausys nuo to, kaip šis naujas darinys išrinks vadovybę, kokia bus reakcija į vadovus, ypač jeigu tai yra stiprūs pirmininkai. Šiuo atveju abiejų partijų vadai traukė elektoratą. Kaip jie pasidalys, kokį išrinks vadovą, labai smarkiai veiks elektoratą“, – tvirtina ekspertė.
Elektoratas panašus, tačiau sėkmė negarantuota
Tyrimai rodo, kad DP ir TT elektoratas turi nemažai bendrų bruožų. Prieš rinkimus rinkėjams buvo užduotas klausimas, kokią partiją rinktųsi, jei negalėtų balsuoti už savąją. Pasak V. Gaidžio, DP ir TT rinkėjai tokiu atveju balsuotų vieni už kitus. „Socialdemokratai yra kiek toliau, tas šiuo požiūriu „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“ yra artimi“, – konstatuoja V. Gaidys.
Pasak jo, DP ir TT rinkėjai turi ir psichologinio artumo, panaši jų socialinė ir demografinė struktūra. „Tai yra daugiau rajonų centrų, kaimų, mažesnių pajamų vienam šeimos nariui atstovai, žmonės, turintys žemesnį išsilavinimą. Tiesa, DP elektoratas yra kiek jaunesnis, o „Tvarkos ir teisingumo“ rinkėjai yra vyresnių amžiaus grupių atstovai. Tad yra galimybių, kad būsimas jų elektoratas plėsis“, – savo analizę pateikia sociologas.
V. Gaidžiui pritaria ir R. Ališauskienė. Pasak sociologės, DP ir TT elektoratai tikrai turi bendrų bruožų: „Jie yra išties panašūs. Tik „darbiečių“ – didesnis ir lygesnis, horizontalesnis, kalbant apie socialines grupes. Nėra ta tikrų šuolių, kad tai būtų vien pagyvenę žmonės, vien jaunimas ar vien miestų gyventojai. „Tvarkos ir teisingumo” elektoratas yra mažesnis, jis turi mažiau jaunimo.”
Prisimindamas savo pateiktus partijų susijungimo scenarijus, V. Gaidys TT ir DP susijungimo atveju rinktųsi tarpinį variantą su kiek neigiamu atspalviu. „Koks nors vidurys galimas, kai suma gali išeiti mažesnė nei sudėjus kiekvieną atskirai“, – mano ekspertas.
R. Ališauskienė kol kas nedrįsta prognozuoti naujos partijos likimo. „Vien mechaninis susijungimas neduoda bendros sumos. Negali paimti vienos iš partijų rinkėjų ir juos perkelti iš vienos dėžutės į kitą“, – tvirtina ji. Pasak sociologės, viskas priklausys nuo jų kampanijos, kaip partija pagrįs savo susijungimą ir kokia bus programa, kuri toli gražu nėra identiška. „Bet galima pasakyti, kad potencijų yra. Viskas priklausys nuo darbo. Galima ir labai susimažinti palaikymą, bet galima ir pasididinti”, – konstatuoja sociologė.
Taip pat skaitykite:
R. Paksas: partijų susijungimas buvo V. Uspaskicho idėja
J. Novagrockienė: naujo politinio darinio santykiai su Prezidente bus sudėtingi
„Susižadėjusios“ Darbo ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijos surems ietis dėl vado
Jungtinė „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ partija gali atsirasti jau balandį
