Kiekvienais metais Lietuvos bažnyčiose rengiami iškilmingi Žolinės atlaidai. Bažnyčiose šventinamos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės. Žolinė yra katalikų bažnyčios švenčiama šventė, liturginis minėjimas, kuris daugelyje krikščioniškų pasaulio kraštų yra nedarbo diena.
„Tai yra diena, kai mes, krikščionys katalikai, žvelgiame į patį žmogų, nes būtent Žolinės dieną mes švenčiame keletą įvykių. Pirmiausia – Marijos Dievo motinos, žemiškos Dievo motinos, mirties dieną. Stačiatikiai labai gražiai ją vadina „Užmigimo diena“.
Bet taip pat švenčiame tai, kad Dievas, duodantis pažadą žmogui ir esantis žmogaus pusėje, niekada nenuvilia ir neapgauna. Optimizmas gali nuvilti, optimizmas gali kartais išduoti, bet viltis – niekada“, – teigia dvasininkas.
Gyvenimo šventė
Žolinės viltis yra labai paprasta. R. Doveika teigia, kad ši diena primena žmonėms, jog kiekvienas esame apgaubti nemirtingumo, o tai reiškia, kad esame apgaubti paties gyvenimo. Žolinės šventėje krikščionys švenčia patį gyvenimą, kuris asmeniškai yra pažadėtas, parodytas, paliudytas kiekvienam.
„Ypatingai šiandienos kultūroje modernus, inovatyvus, išsilavinęs žmogus daug lengviau patiki atgimimais, reinkarnacijomis, 5, 7 ar 9 gyvenimais, bet labai sudėtingai patiki, kad išlieka žmogumi ir po mirties. Išlieka turintis savo asmenį, vardą, veidą, gyvenimo istoriją“, – sako R. Doveika.
Dvasininkas teigia, kad viskas, kas nutinka žmogaus gyvenime yra labai reikšminga, turi savo prasmę, nes žmogaus laikas yra baigtinis. Tikintys žmonės žino, kad laikas turi pradžią ir baigtį. Tačiau toje laiko baigties tikrovėje žmogaus gyvenimas yra išliekantis.
„Žolinė mums, krikščionims, labai svarbi: mes nesame robotai, mes nesame skirti vien tik darbams ar kažkokiems dalykams. Tą dieną mes tiesiog atsigręžiame į save ir savo kasdienybės būčiai suteikiame prasmę. Reikia sau dar kartą priminti, kad esu kūrinys ir egzistuoja kūrėjas, mano buvimo šaltinis ir tai nepažeidžia jokių žmogaus teisių, neužgožia jokių galimybę, nesuvaržo ir neapsiriboja jokių pasirinkimų“, – pamąstymais dalinasi dvasininkas.
Prašo išsižadėti vienos teisės
Žolinės dar kartą primena, kas būna žmogui, kai jis visą gyvenimą išlieka kito žmogaus pusėje, Dievo pusėje ir savęs pusėje. R. Doveika teigia, kad žmonės kelia klausimą, kas bus už tai, kad bus šitoje pusėje. Pasak jo, Žolinės ir parodo atsakymą – už tai bus pats Dievas ir pats gyvenimas. Yra tik vienas dalykas, kurio Dievas visuomet prašo žmogaus: nepasiduoti vienai teisei, kuri yra kiekviename iš mūsų.
„Vienintelė teisė, kuria Dievas prašo nepasinaudoti yra teisė nusivalkioti gyvenime ir degraduoti. Šita teisė egzistuoja mumyse iš laisvos valios, nes mes visi galime savo gyvenimus ištaškyti ir paversti juos tokiais, kad žmonės net neatsigręš į mus“, – sako R. Doveika.
Per Žolinę yra įprasta į bažnyčia neštis iš gėlių ir žolynų padarytas puokšteles, jas šventinti. Ši tradicija kilo iš to, kad atidengus Šv. Mergelės Marijos kapą jis buvo rastas tuščias – jame buvo tik gausybė gėlių.
„Žolinės yra diena, kai mes galime pasidžiaugti šių metų derliaus vaisiais ir dėkojame Dievui už žemės gėrybes. Tas dėkojimas, pažinimas, supratimas ir gyvenimas tiesoje, niekada žmogaus nepažemina ir neapriboja. Žolinės mums parodo, kad grožis, kuris egzistuoja mūsų gyvenimuose, yra manęs, kaip tiesos patvirtinantis antspaudas.
Žolinės parodo, kad žmogus yra tiesa, kurios negalima panaikinti, kurios negalima svarbiausia paneigti. Aš galiu ignoruoti tiesą, galiu pastumti žmogų, galiu net pakelti ranką prieš žmogų, bet niekada negalėsiu žmogaus paneigti“, – teigia dvasininkas.
Nepaneigiama tiesa
Pati giliausia Žolinės prasmė – tas, kuris moka kalbėti su Dievu, visada susikalbės su kitu žmogumi. Ir tas, kuris iš tikrųjų tiki Dievą, niekada nepastums kito žmogaus, nes būtent tai paliudija žmogų pačiam žmogui. Dievas niekuomet nepastums žmogaus, jo neišsižadės ir dėl jo yra apsisprendęs iki savo kančios ir mirties.
„Visi šitie momentai, susidedantys iš tradicijų, papročių, apeigų, biblijos, tikėjimo, susideda į vieną vienintelę tiesą – tave. Į žmogų. Dėl to krikščioniškuose kraštuose Žolinės ir yra nedarbo diena, kad žmogus dar kartą suprastų, kas jis yra, dėl ko jis yra, kad švęstų gyvenimą, kad būtų visą laiką tiesoje“, – sako R. Doveika.
Žolinės gili, reikalinga, labai svarbi, teikianti didelę viltį, didelį džiaugsmą šventė, suteikianti optimizmo dėl mitologinio rytojaus buvimo, kuris apgaubtas tikra, nesuvaidinta, neatšaukiama viltimi, Tai kaskart primename tikintiems žmonės Žolinės metu.
„Krikščioniui, tai yra jo paties gyvenimo šventė. Žmogaus, kaip nepaneigiamos tiesos iškilmė. Todėl Žolinės metu visados būna pilnos bažnyčios žmonių, nes kada mes galim švęsti patys save? Save – kaip tiesą?
Kad kažkam rūpiu, kad kažkas už mane apsisprendęs, niekada manęs nenuvils, nepastums, neišsižadės ir nepaneigs, tas supratimas yra ne psichologinė paguoda, ne filosofinės išvados, bet tikrovė, kuri 2000 metų yra perduodama karta iš kartos, lūpos iš lūpų, per bibliją, per tradicijas, per apeigas ir per patį gyvenimo tęstinumo. Ir tai mums tampa labai didele iškilme“, – teigia R. Doveika.
