Kada pačiam žmogui prireiks pagalbos, rūpintis kitais jau bus per vėlu. Dauguma žmonių mano, jog ligos atveju jausis kitaip, jei pats gyvenime bus tapęs donoru: davęs kraujo, užsiregistravęs kaulų čiulpų donorų registre ar turintis donoro kortelę. Deja, donorų turi būti daug daugiau, nei pacientų, kuriems reikia jų pagalbos. Didžiuojamės žmonėmis, kurie daug metų yra kraujo donorai, davę kraujo... šimtą kartų. Tas skaičius neatrodo toks didelis, kai paaiškėja, jog inkstų transplantacijos skyriuje per vieną dieną prireikia 32 donorų kraujo.
Donoru – per 100 kartų
Šiaulietis Vaclovas Janavičius tiksliai ir negali pasakyti, kiek kartų per savo gyvenimą yra davęs kraujo. 63-ejų metų vyras pirmą kartą donoru tapo būdamas aštuoniolikos.
„Dirbau televizorių gamykloje „Tauras“. Kažkas pasakė, kad yra atvykę medikai, kurie laukia donorų, kas nori duoti kraujo – gali eiti. Aš ir nuėjau su draugais“, – prisimena jaunystė metus donoras.
Nuo tada kiekvienais metais po 3– 4 kartus jis skuba į Kraujo donorystės centrą. Deja, tiksliai pasakyti, kiek kartų davė kraujo, negali. Neišsaugoti visi įrašai, nes kraujo davė ir tada, kai tarnavo Sovietinėje armijoje. Sovietmečiu jam buvo suteiktas ir Garbės donoro vardas bei pažymėjimas, tačiau ir šio dokumento žmogus neišsaugojo.
Maždaug susiskaičiavo Vaclovas Janavičius, kiek kartų davė kraujo, ir mano, jog turėtų būti 116 kartų. Tačiau įrašais tiek patvirtinti nepavyksta ir neatlygintinos donorystės organizatoriai gali patvirtinti tik... 101 kartą. Tad šis skaičius ir bus pateikiamas dokumentuose, kurie rengiami valstybinei pensijai gauti. Net pusės to pakanka Garbės donoro vardui gauti ir gauti LR II laipsnio valstybinę pensiją, numatytą davusiam kraujo 40 kartų.
Nepamirštami Vaclovui Janavičiui ir 1995– ieji metai, kai sužinojo, kad donorams už kraują mokami pinigai. „Mane tai pribloškė – aš supratau, kad nebegalėsiu būti donoras, nes man atrodė, kad kraujas – neįkainojamas, neįmanoma jo įvertinti“, – kalba Garbės donoro vardo nusipelnęs žmogus.
Vaclovas Janavičius nuo tada pamiršo donorystę. Tik po dešimties metų, 2005– iaisiais, vėl pravėrė donorystės centro duris, sužinojęs, kad yra ne tik mokama, bet ir atlygintina donorystė.
Tad nuo tada keturiasdešimt kartų neatlygintinai davė kraujo.
Trečias inkstas – garantuotas
Nežino Vaclovas Janavičius, kiek žmonių gydyta jo krauju. Tačiau ir nesidomi – tai jam nėra aktualu.
Šiaulietė Olga Privalenkova abejoja, ar tiek kraujo, kiek per gyvenimą dovanoja 100 donorų vienu kartu, pakanka žmogui, kuriam tenka persodinti inkstus. 38– erių metų Olgai teko iškęsti... tris inkstų transplantacijos operacijos, tad dėkingumo donorams žodžių gali jaunai moteriai ir pristigti.
Sveikatos problemos prasidėjusios nėštumo metu. Moteris laukėsi pirmojo kūdikio ir septintą nėštumo mėnesį medikai nustatė, jog nebefunkcionuoja jos inkstai. Dėl tinstančių kojų skubiai buvo paguldyta į ligoninę. Šiauliečiai nusprendė pacientę vežti į Kauno klinikas, kur nedelsiant buvo atlikta Cezario operacija. Gimė sūnus, deja mamai drauge grįžti namo neteko. Prieš vienuolika metų Olga išgyveno klinikinę mirtį. „Man buvo trūkę kepenys, įvyko insultas“, – pasakoja moteris, kurios artimiesiems buvo pasakyta, jog yra vienas procentas tikimybės, kad pacientė išgyvens.
Po trijų mėnesių nubudusi iš komos, tačiau pats organizmas funkcionuoti jau nepajėgė – inkstų funkcija taip ir neatsistatė. Buvo paskirtos dializės procedūros.
„Manęs dializė taip labai nevargino, kitiems būna ir blogiau“, – prisimena moteris. Tačiau paaiškėjus, kad mamos inkstas tinka jai persodinti, pasiryžo organo transplantacijos operacijai.
Deja, varginanti operacija ir mamos auka – veltui. Tik kelias savaites gyvenusi su mamos inkstu – organizmas organą, kaip ir kūdikį – atmetė.
„Matyt, toks mano organizmas – nepriima svetimkūnio“, – sako moteris.
2005– aisiais atėjo kvietimas vykti į Transplantacijos centrą, nes yra Olgai tinkantis inkstas. Ir šį kartą jai pasisekė – vėl buvo atlikta transplantacijos operacija. Deja – ir vėl organizmas pasipriešino svetimkūniui.
Praėjusių metų spalio 21 dieną Olga Privalenkova vėl buvo pakviesta inksto transplantacijai – jai trečią kartą persodintas inkstas. Po dešimties metų dializės jau metus moteris gyvena organų donoro dovanoto inksto dėka. Nors kasdien tuo pačiu metu tenka gerti vaistus, tačiau Olga dėl to neišgyvena ir vaistų niekada nepamiršta. Moteris puikiai žino, kad nelaiku išgėrus vaistus gresia organo atmetimas.
„Visas gyvenimas tapo laisvesnis, kai nereikia eiti į dializės procedūras, kai nereikia riboti skysčių“, – kalba jauna moteris, puikiai žinanti, kad net menkiausia infekcija jai pavojinga. Ir saugotis reikia ne stiprinant, o slopinant imuninę sistemą, nes kuo imunitetas stipresnis, tuo jis labiau kovoja ir su svetimkūniu.
„Jau metus išgyvenau su dovanotu inkstu, tai tikiu, kad pavyko „susidraugauti“, – sako Olga. Jauna moteris puikiai žino, jog gyventi būtų daug sunkiau, jei apsisprendusiųjų tapti donorais visai nebūtų.
Donorų gretos auga
Apsisprendimas pritarti organų donorystei, pasak Šiaulių inkstų ligomis sergančiųjų draugijos „Atgaja“ pirmininkės Danutės Račkauskienės, jau du dešimtmečius gyvenančios su mamos dovanotu inkstu, ne tik gelbėja gyvybes. Šių žmonių dėka ir vaikai nelieka našlaičiais, ir artimieji išvengia netekties skausmo.
Vienas žmogus juk gali išgelbėti net septynių žmonių gyvybes. Inksto, širdies, kepenų organų laukiantis žmogus, sulaukęs donoro bei persodinimo operacijos, gauna didžiulę dovaną – gyvenimą.
Tam, kad tiktų kito žmogaus organas, būtinas organizmo suderinamumas ir vien kraujo grupių suderinamumo tikrai nepakanka. Deja, sergantis žmogus net ir patiems artimiausiems žmonėms nedrįsta pasakyti, kad jam reikalingas inkstas. To dažnai nepasiūlo ir broliai, seserys, tėvai. Juolab, kad, pasak Respublikinės Šiaulių ligoninės Nefrologijos–toksikologijos skyriaus vedėjo Algirdo Tamošaičio, be vieno inksto galima gyventi nejaučiant jokių problemų.
Anot mediko, galima išvengti ne tik inkstų transplantacijos, bet ir dializės. Tai įmanoma, kai daug dažniau konsultuojami sveiki žmonės, kai šeimos gydytojai bent kartą per metus atlieka cholesterolio, kreatinino tyrimą.
Ypač svarbią diagnostinę reikšmę vertinat baltymų apykaitą ir inkstų veiklą turi nebaltyminės azotinės medžiagos – šlapalas, kreatininas ir šlapimo rūgštis. Tai, pasak mediko, galutiniai baltymų skilimo produktai, kurie iš organizmo turi būti pašalinti. Svarbiausią šalinimo funkciją atlieka inkstai. Sutrikus inkstų veiklai, keičiasi šių medžiagų kiekis kraujyje.
Kai inkstai pažeisti, anksčiausiai pradeda didėti šlapimo rūgšties ir šlapalo, o vėliausiai kreatinino koncentracija kraujyje. Laiku atlikti biocheminiai laboratoriniai tyrimai padeda nustatyti ligos sunkumą, koreguoti ir vertinti gydymo veiksmingumą. Ir, žinoma, išvengti dializės bei inkstų transplantacijos, kurios Šiauliuose, pasak mediko, šiuo metu laukia aštuoni žmonės.
Zita KATKIENĖ
