Tų laikų Čekoslovakija ir dabartinė Ukraina daug kuo panašios. Jaunos, dar nespėjusios sustiprėti valstybės, nepriklausomomis tapusios tik po imperijų griūties. Vienu atveju – Austrų-Vengrų ir Sovietų – kitos. Suvereniteto užsitikrinimas taip pat turi panašias istorijas. Ukrainai jį garantavo Budapešto memorandumas, Čekoslovakijai – Versalio susitarimas. Istorija parodė, kad abu dokumentai buvo tik paprasčiausi beverčiai popierėliai.
„Kremlius Ukrainoje elgiasi taip pat, kaip Trečiasis Reichas – Čekoslovakijoje 1938-ais. Vokiečiai tuomet aneksavo dalį kaimyninės šalies, argumentuodami tai vietos vokiečių interesų gynimu“, – cituojamas Lubomíras Zaorálekas, Čekijos užsienio reikalų ministras.
„Rusų pasaulis ir jų visų rusų po vienu lietsargiu idėja – tai labai panašu į Hitlerio politiką, kuri bandė sukurti vieną didelį vokišką pasaulį“, – teigia čekų diplomatas Jiri Sitleris.
„Ideologija – kad kažkas žudo rusus Rytų Ukrainoje, – primena tai, ką 1938-ais kalbėjo vokiečiai. Aš skaičiau tų laikų laikraščius – ten buvo rašoma, kad Čekijoje miršta tūkstančių tūkstančiai vokiečių. Tačiau niekas iš tiesų čia nemirė“, – teigia čekų laikraščio „Dnes“ žurnalistas Lubošas Palata.
1938-ųjų rugsėjį buvo mobilizuota Čekoslovakijos kariuomenė. Visi suprato, kad vyksta diplomatinis, politinis konfliktas. Ir egzistuoja didžiulė tikimybė, kad dėl šio konflikto kils karas.
Europa ir JAV pademonstravo absoliutų neryžtingumą. Bijojo pyktis su Vokietija, nenorėjo „lipti ant gerklės savo pačių interesams“. Iš esmės, tuo būdu aukodami Čekoslovakiją. A. Hitleris tik to ir laukė. Juk tuo metu jis nebuvo pasirengęs dideliam karui.
Vietos gyventojai patys Sudetų niekada tokiu pavadinimu ir nevadino. Faktiškai šį terminą sugalvojo naciai, norėdami kažkokiu būdu pažymėti pretenzijų teritoriją.
„Man tuo metu buvo dešimt metų. Aš buvau berniūkštis ir nesupratau, kad vyksta didžioji čekų tautos tragedija“, – pasakoja tų laikų liudininkas.
„Aš pamenu – mes išėjome į kiemą ir pirmą sykį išvydome vokiečių karius. Jie vilkėjo neįprastą mums uniformą, šalmus, kurių niekas iki tol nematė, ginklus. Ir pagal jų veidus buvo matyti – jie patys nesupranta, kas vyksta“, – pasakojo Ganošas, Sudetų srities aneksijos liudininkas.
„Sudetai – pramoninis rajonas. Panašiai, kaip Ukrainos Donbasas. Po ekonominės 1930-ųjų krizės ši teritorija atsidūrė sunkioje ekonominėje depresijoje. Bedarbių armija reikalavo darbo vietų ir maisto. A. Hitleris pažadėjo ir tai, ir tai“, – pasakoja Václavas Houžvička, Ūsčio prie Labės universiteto, sociologijos fakulteto profesorius.
Trečiojo Reicho teigimu, vargas atėjo ir į Sudetus. „20 čekų valdymo metų iš kadaise klestinčio regiono pavertė varguolių teritorija. Uždaryti fabrikai, kas trečias vokietis liko be darbo ir maisto.“
„Mums pasakojo, kad Sudetų vokiečiai gyvena neįtikėtiname skurde. Kad būtent Sudetų srityje yra didžiausias Europoje savižudybių ir vaikų mirtingumo skaičius. Gyvenant Vokietijoje, mums buvo pastoviai kalama į galvą, kad A. Hitleris to taip nepaliks“, – pasakojama vokiečių snaiperio Guntherio Bauerio memuaruose.
„Kai vokiečių kariai pamatė, kiek pas mus maisto – mėsos, duonos, jie buvo šokiruoti. Gyvenom mes, aišku, ne itin prabangiai, tačiau Vokietijoje tuomet pragyvenimo lygis buvo žemesnis,“ – pasakoja tų laikų liudininkas Ganošas.
Paraleliai kariniam pasiruošimui, buvo išvystyta ir propagandos mašina.
„Propaganda užsiėmė tiek patys Sudetų vokiečiai, tiek ir Trečiasis Reichas. Mes pralaiminėjome informacinį karą. Melas, kurio nesigėdijo platinti naciai, pasirodė daug efektyvesnis, negu objektyvi informacija, kurios laikėsi čekų žiniasklaida“, – pasakoja profesorius Václavas Houžvička.
„Mūsų broliai iš Sudetų yra priversti kentėti nesibaigiantį skurdą. Europos centre tūkstančiai vokiečių gyvena nežmogiškomis sąlygomis“, – tokius pranešimus platino Josepho Goebbelso propaganda.
Įvairios separatistinės organizacijos, veikusios Čekoslovakijos teritorijoje, gaudavo nacių finansinę pagalbą. Pagrindinė jų – Sudetų vokiečių partija. Be politinės veiklos ji užsiėmė ir griaunamąja.
„Separatistai organizuodavo savo karinius būrius. A. Hitleris netiesiogiai juos remdavo. Jis manė, kad Čekoslovakija – tai dirbtinai sukurta valstybė, savo teritoriją gavusi tik dėl Austrų – Vengrų imperijos griūties. Naikindamas mus, jis manė, kad tiesiog atstato istorinį teisingumą“, – pasakojo Václavas Houžvička.
Teroras ir žudynės privedė prie to, kad Sudetų vokiečiai paskelbė apie vietos savanorių separatistų būrių formavimus. Kai kuriuose miestuose jiems pavyko tuo įtikinti netgi čekus.
„Jie, kaip ir Donbase, taip pat vežė ginklus, Vokietijoje buvo organizuojamos stovyklos, kur treniravo tuos teroristus, separatistus“, – teigia Václavas Houžvička.
Tuomet pasirodė ir tokie pranešimai: „Nepaisant visiškos ramybės vokiečių pasienyje, iš čekų pusės buvo pastatytos barikados.“, „Pabėgėlių autobusas iš Sudetų buvo apšaudytas iš automato.“, „Dešimtys tūkstančių žmonių kerta sieną – bėga gelbėtis į reichą.“
„Jūs iš kur? Mes iš Perštau. Netoli nuo sienos? Nelabai toli nuo sienos. Penktadienį ryte mes turėjome išvažiuoti. Mums grasino sušaudymu“, – pasakojo viena iš „kalbintų moterų“.
„podrobnosti.ru“ pateikia ir pavyzdį, naudotą Rusijos propagandoje apie ketvirčiuotą Slovjansko berniuką. „Aikštėje surinko visas moteris. Nes vyrų ten daugiau nebuvo. Ir tai vadinama parodomąja egzekucija“, – tariamos pabėgėlės iš Slovjansko pasakojomų fragmentą cituoja leidinys.
„Čekų kariuomenė ryžtingai sudorojo neteisėtas ginkluotas grupuotes. Vokietija suprato, kad valdžios vietos separatistų rankomis gauti nepavyks. Todėl buvo pasirinktas planas „B“ – referendumas“, – pasakoja Jiri Stileris.
Tuometinė Vokietijos žiniasklaida skelbė: po įvykusio visuotinio balsavimo, vokiečiai pripažino savo troškimą būti kartu su tauta daugiau nei 90 proc. Vietoje to, kad pasirinktų taikų kompromisą, valdžia Pragoje bandė išspręsti jį teroro ir humanitarinės katastrofos pagalba.
„1938-ųjų rugsėjo 30-ąją buvo pasirašytas taip vadinamas Miuncheno susitarimas. Tarp Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos. Mūsų ten net niekas nekvietė. Faktiškai, šiuo dokumentu Sudetų sritis buvo pripažinta Vokietijos teritorija. Netgi dabar į klausimą – kokia tragedija buvo pati skaudžiausia mūsų tautai, daugelis atsako – Miuncheno susitarimas“, – pasakoja Jiri Sitleris.
Vėliau prasidėjo čekų Sudetų nutautinimas, gatvių pavadinimų pervadinimas, vadovėlių ir knygų cenzūra. Netrukus Vokietija nebesitenkino tik „vokiečių išlaisvinimu“ ir užėmė visą Čekoslovakiją. Praėjus pusmečiui valstybė tokiu pavadinimu nustojo egzistuoti, o Prancūzija su Didžiąja Britanija lengviau atsiduso. Nėra valstybės – nėra problemos. Jau ir padėti nebėra kam – užtenka tik pareikšti protestą.
