Pirmąjį konkurso pusfinalį lietuvis stebėjo su šalies delegacija viename iš Stokholmo barų. Kitų šalių atlikėjų pasirodymo metu D. Montvydas neatitraukdavo akių nuo televizoriaus ekrano, o jo kūno kalba vis išduodavo jaudulį.
„Juk puikiai suprantu tą jausmą, žinau, kaip jaučiasi kiekvienas stovintis scenoje. Išgyveni, kad visi mikrofonai būtų įjungti, kad niekas nenukristų, nepaslystų. Taip jaučiuosi stebėdamas bet kurį, net su manimi nesusijusį pasirodymą, kreipiu dėmesį į visas detales, - šypsojosi dainininkas. - Tai yra profesinė liga“.
- Šią savaitę į Stokholmą atvyko tavo žmona Veronika su dukryte Adele. Kiek jėgų tai pridėjo?
- Šeima yra mano piramidės viršūnėje. Visa kita, netgi muzika, yra žemiau už ją. Tai yra viskas. Jeigu jie manęs nepalaikytų, manau, tai darytų įtaką mano karjerai. Tačiau jie mane palaiko, todėl pamatyti juos po savaitės yra labai gera. Man užtenka vienos dienos, kad sugebėčiau grįžti į ryšį su jais... Jie yra tai, kas yra brangiausia, todėl būtent jie man suteikia jėgų.
- Su kuo galėtumei palyginti visą „Eurovizijos“ maratoną?
- Mano asmeninės karjeros kontekste tai yra tik vienas iš etapų. Lygiai taip pat kaip ir 2012-ųjų metų konkursas Baku. Tai jau yra istorija. Taip ir ši „Eurovizija“ po kelių metų taps istorija. Daugybės mano metų realizacijos kontekste tai tėra vienas iš periodų. Jeigu pažvelgtume tik į pastarųjų dviejų savaičių kontekstą – tai yra viskas. Daugiau į nieką nesikoncentruoju. Žinoma, vieną dieną mes praleidome studijoje dirbdami su naujuoju albumu ir jo dainomis, bet „Eurovizija“ yra viskas. Šie metai yra ypatingi, nes konkursą transliuoja Kinija, JAV, renginį atidaro Justinas Timberlake'as. Nėra nė vieno preteksto žiūrovui sakyti, kad tai yra politinis renginys. Šiais metais tai yra aukščiausio lygio renginys visomis prasmėmis. Nereikia pamiršti, kad „Eurovizija“ yra populiariosios muzikos renginys, šiai kategorijai priklauso tas pats J. Timberlake'as, Beyonce, Fredie Mercury... Labai džiaugiuosi, kad šis renginys įgyja tokį pagreitį ir kasmet tampa reikšmingesnis muzikos pasauliui.
- Nė kiek neerzina kalbos, kad „Eurovizija“ - tai politika?
- Neerzina, nes šiek tiek jos čia yra: kaimynai balsuoja už kaimynus. Manau, tai galima pavadinti politika. Tačiau žmonės gal iš geros dūšios nori palaikyti kaimyną. Tai neerzina, nes puikiai suprantu – jei turi dainą „nugalėtoją“, tai ir nugalėsi, jei jos neturi, tai ir kaimynai nepadės. Tai yra pagrindinė taisyklė. Nuolat esame viduriuke, todėl nuolat turime, ką kaltinti: „Kaimynai neprabalsavo, pritrūko dešimt balų...“ Bet kalbėkime apie tai, kad laimi arba ne. Ar bent apie geriausių penketą. Šiuo atveju turėdamas gerą dainą nieko nebijai, nes pagarbą ir palaikymą turi užsitarnauti. Jei to neturi, niekas už tave nebalsuos.
- Kaip manai, atlikėjas turi teisę galvoti pasiteisinimus?
- Priežastys, kodėl kažkas įvyko arba neįvyko, visada gali būti. Bet tai nėra pasiteisinimai, tai yra faktai. Jų, dažniausiai, žmonės nežino, nes per mažai yra viešinama tai, kaip čia viskas vyksta. Pasiteisinimai? O kam jie reikalingi? Svarbiausia, kad atlikėjas būtų patenkintas savo pasirodymu. Man svarbiausia užsitarnauti žmonių pagarbą už tai, ką darau. Už tai, kaip aš tai darau. Bus pirma vieta? Nuostabu! Penketukas? Nuostabu! Pateksiu į finalą? Puiku! Nepateksiu į finalą? Liūdna! Teisintis nėra dėl ko. Keisčiausia yra tai, kad lietuviai mano, kad atlikėjo profesiją puikiai supranta. Kadangi ji yra paremta jausmine dalimi. Muzika – ją gali vertinti visi. Bet mes niekada negalime vertinti bankininko... Muziką vertina visi. Į konkursą susirinko profesionalai. Pats esu baigęs muzikos mokyklą, dvylika metų bendrauju su muzikantais, dirbu savo garso įrašų studijoje, esu turėjęs ne vieną turą. Jaučiausi profesionalas savo srityje. Aš nepasitikiu žmonėmis, kurie nėra profesionalai. Čia vyksta sąmoningas analizavimas. Jeigu marketingo žmonės analizuoja bendras rinkos tendencijas, tai mes analizuojame muzikinę rinką. Čia nėra jokių atsitiktinumų ar saviveiklos.
- Neapmaudu, kad šįkart žmonės daugiau kalba apie tavo šukuoseną negu dainą ir pasirodymą?
- Šou versle tai nėra blogai. Man kelia šypseną žmonių reakcija. Pats pasijuokiu iš savęs. Labai faina. Buvau palygintas su lama, pats pasidalinau ta juokinga iliustracija savo paskyroje. Viskas yra cool. Per visus savo karjeros metus neturėjau nė vieno skandalo. Ironiškai sakau, kad man pagaliau pavyko sukelti skandalą, kuris man yra priimtinas. Visa Europa apie tai kalba, delegacija sulaukia nemažai klausimų. Pakalbėjus su gerbiamu Juozu Statkevičiumi, su stilistais, užsienio atlikėjais, režisieriais supranti, kad viskas yra gerai. Pažvelkime į Vakarų šou kultūrą – ką ten reiškia žodis „blogai“? Nėra ten tokio dalyko. O mes esame dar šiek tiek prisirišę prie formos: „Turi būti taip, o ne kitaip“.
- Mes gal nespėjame greitai priprasti prie pokyčių?
- Taip, tačiau tendencijos pasaulyje keičiasi labai greitai. Jeigu jau kalbėtume apie muzikinius albumus – kartais yra labai sunku nuspėti, koks bus vieno ar kito atlikėjo naujas albumas. Tačiau Lietuvos žmogus prisiriša prie atlikėjo, pas mus 99 proc. atlikėjų neformuoja savo įvaizdžio...
- Jeigu jau prakalbai apie albumus, manai, kad lietuviai buvo pasiruošę tavo naujajam #BLCK?
- Jis buvo subalansuotas... Gal žmonės neidentifikuoja dainų kokybės, bet tai galiausiai suveikia. Įvaizdžio prasme – tai nebuvo kraštutinumas, bet sprendimai priimti kitokie. Tai yra vienas brangiausių albumų Lietuvoje, investicijos buvo milžiniškos...
- Tačiau ar klausytojai yra pasiruošę įvertinti kokybę, „suvedimą“?
- Paprastas žmogus to neįvardins kaip „suvedimo“...
- Jis gali pasakyti, kad viskas gerai skamba.
- Ir „gerai skamba“, ir jis tai pajaus kita prasme, kurios niekada sąmoningai neįvardins. Pats iš savo patirties žinau - „nesuvestoje“ dainoje kažką jautiesi pametęs energetine prasme, geras „suvedimas“ praplečia panoramas. Geras „suvedimas“ suteikia tau 3D, o ne 2D, ką dažniausiai turime. 3D reiškia, kad fantazijos ir įsivaizdavimo lygis klausantis yra visai kitoks. Žmogus negali paaiškinti, kad tai yra techniniai sprendimai, bet aš net neabejoju, kad tai jį privers pasakyti „Vau“. Štai kas yra atsakingas, geras „suvedimas“ (juokiasi).
- „Eurovizinė“ daina „I've Been Waiting for This Night“ - ją jau sapnuoji?
- Ne, su šia daina esu labai gerame santykyje. Tarkime „Love Is Blind“ buvo... 2012-aisiais kur kas daugiau ją dainavau visur. Čia žodis „atsibodo“ nėra tinkamas, ji buvo daugiau su manimi. Su šių metų daina aš tarsi koketuoju: padainuoju ir pasakau „viskas, dabar neįkyrėkime vienas kitam, tu eik pailsėti, ir aš eisiu pailsėti“. Gaunasi visai įdomus dialogas. Žinoma, scena man padeda kiekvieną kartą ją išgyventi iš naujo.
- Geroji chemija vis dar egzistuoja.
- Taip, jis vis dar yra.
- Ar dažnai taip būna su dainomis?
- Scena ir žmonės visada sugeba atgaivinti dainas. Nežinau, kiek kartų esu dainavęs „Norim Dar“... Tūkstančius kartų, bet tik dėka žmonių man ta daina labai patinka. Nes žmonės ošia ir dainuoja taip vieningai. Tai prilygsta pasauliniam hitui lietuviams. Dėka jų aš išgyvenu dainą iš naujo... Tačiau vienas namuose aš tikrai jos nedainuoju...
