Diana JANUŠAITĖ
Lietuvių teatro ir kino aktorė Doloresa Kazragytė laiko veltui neleidžia. Ji toliau atlieka spalvingus vaidmenis spektakliuose, rašo autobiografinių esė knygas, rengia kūrybos vakarus, kurių metu pasidalija savo apmąstymais ir įspūdinga scenine patirtimi. Kaip tik prieš vieną tokį vakarą Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje D. Kazragytė „Šiaulių naujienoms“ sutiko plačiau papasakoti apie aktoriaus darbą, scenos menininko kasdienybę, vizijas, svajones ir tų svajonių žlugimą.
- Kokiuose spektakliuose šiuo metu vaidinate?
- Šiuo metu naujame spektaklyje atlieku Astridos Lindgren vaidmenį. Iš tiesų man net nereikia jos vaidinti, tiesiog iš širdies pasakyti gražų, liūdną tekstą. Astrida buvo nuostabus žmogus iš romantiško laikmečio. Taip pat vaidinu pagal italų kilmės amerikiečių dramaturgo Mario Fratti pjesę pastatytame spektaklyje „Sesuo“ ir nejučia prisimenu savo noru prieš pat spektaklio premjerą iš gyvenimo pasitraukusį režisierių Artūrą Žukauską. Kai ateina laikas vaidinti spektaklį, man vis atrodo, kad Artūras šalia, toks švelnus ir taktiškas.
- Labiau patinka vaidinti vaikams ar suaugusiems?
- Dar ir šiandien prisimenu savo pirmąjį vaidmenį. Vaidinau mergaitę vaikiškame spektaklyje „Vienas sviedinukas man“. Vėliau teko pasinerti į Merės Popins ir kitų personažų iš vaikiškų knygučių vaidmenis. Vaidinti mažiesiems yra tikras džiaugsmas, nes tuomet apie nieką nereikia galvoti, savęs kankinti, ardytis ir mąstyti, kaip suvaidinti tragediją ar dramą. Jaunystėje troškau tokių vaidmenų, kai reikia pereiti barjerą iš gyvenimo ir peršokti į koncentruotą sielos būseną. Po to aš supratau, kad man laikas pradėti mąstyti apie tai, kas aš esu, o ne kas yra Liuba ar freken Julija.
- Koks įsimintiniausias jūsų sukurtas vaidmuo?
- Galimybė vaidinti pagal Augusto Strindbergo kurtą pjesę „Freken Julija“ buvo reikšmingas įvykis mano gyvenime. Prisimenu tą būseną, kai man pasakė, kad reikės vaidinti šiame spektaklyje. Apėmė toks jausmas, lyg leistumeisi žemyn Niagaros kriokliu ar šoktum į bedugnę. Tuo metu premjera buvo jau įvykusi ir man per tris dienas reikėjo greitai išmokti tekstą ir ruoštis vaidinimui. Tai buvo spektaklis apie dramatiškai pasibaigusią nuodėmingą meilę, o pats vaidmuo - maištingas, lengvai neperprantamas.
- Ar nenusibosta dirbti spektaklyje, kurį vaidinate daug kartų?
- Nenusibosta, nes tavo emocijos, nuotaika, mąstymas, išgyvenimai nuolatos keičiasi. Atrodo, kad kiekviena diena yra tokia pat, tačiau taip nėra. Kartais pasitaiko, kad žmonių apsuptyje pamatai kokį nors veidą ir mąstai, galvoji, kur jis tau matytas, nors anksčiau niekada nesi jo matęs.
Atrodo, kad viskas panašu, tačiau tikrai taip nėra. Vidumi ir išore tu vis tiek keitiesi, kiekvieną kartą nors maža dalelyte tampi kitoks. Kiekvieną rytą atsikėlęs pastebi, kad kažkas yra kitaip, juk pasaulyje visiškai vienodų dalykų nėra. Paimk našlaitėlę, neužmirštuolę, jas palygink ir pamatysi, kad gėlės skiriasi. Viename žiedelyje taškiukas yra aukščiau, kitame žemiau.
Be to, valydamiesi dantis mes juk negalvojame, ar mums to daryti neatsibosta - atliekame veiksmą, ir tiek. Tas pats yra ir su vaidmeniu. Po dienos ar savaitės atlikdamas tą patį vaidmenį tu jau esi kitoks, kažkas tavyje būna pasikeitę.
- Vaidinate dėl savęs ar dėl kitų?
- Labai daug kas priklauso nuo žiūrovo. Kartais būdavo ateini ir nuo pirmų sakinių jauti, kad salė nelabai klauso. Visi pajaučiame, kad spektaklis liks neįvertintas ir tu nieko negali padaryti. Atrodo, kad viską darai gerai, gal net geriau nei anksčiau planavai, tačiau vis tiek situacija nepasikeičia. Sielos skrydį suprasti sunku, tai yra nepaaiškinamas dalykas. Dirbti kažkokį darbą turime visi ir visai nesvarbu ar tapsime aktoriais, chirurgais ar mokytojais. Vis dėlto manau, kad siekiant tapti aktoriumi pašaukimą turėti būtina. Mano atveju taip ir yra. Jau nuo pat mažų dienų žinojau, kad esu sutverta scenai. Jaunystėje vaidinau tik dėl savęs, dabar nebežinau.
- Kokie pavojai tyko teatre?
- Teatras gali tapti tikru pragaru. Ten visu etatu dirba pavydas, intrigos. Be to, tu ir pats nori, kad tavimi žavėtųsi, apie tave atsilieptų tik gražiais žodžiais, rašytų tik geras recenzijas. Jeigu kritikas parašo prastą atsiliepimą apie spektaklį, atrodo, kad žemė slysta iš po kojų.
Praeina daug laiko, kol išgyveni visas savo filosofijas, nuramini širdį, savimeilę, puikybę. Kitos aktorės pavydi, jei tu gauni geresnį vaidmenį.
Nors aš negaudavau labai daug pagrindinių vaidmenų. Dažniausiai turėdavau kažką išspausti iš vidutinių. Man reikėjo įdėti labai daug darbo, jėgų ir pastangų, kad jie būtų pastebėti ir įvertinti. Tuo tarpu atliekant pagrindinį vaidmenį, viskas yra kitaip, atrodo, kad vaidmuo pats tave neša. Net jei jauti, kad suklydai ar padarei kažką ne taip, žinai, jog vis tiek išsiskleisi ir neliksi nepastebėta.
- Ką manote apie šiuolaikinį teatrą, aktorius?
- Apie penkiasdešimtuosius savo gyvenimo metus pradėjau atšalti nuo teatro, nes supratau, kad ten per daug savimeilės, pavydo ir galvojimo, ką apie tave pasakys kiti.
Tai supratusi, jau aštuntą sezoną nebevaikštau į kitų spektaklius. Tiksliai negaliu pasakyti kodėl, kartais pati savęs to klausiu. Tiesiog dabartiniai režisieriai vaikosi šlamšto, iškraipo klasikinius kūrinius, o tai, mano nuomone, nėra gerai. Buvo metas, kai galvojau, kad ir pati daugiau nebevaidinsiu ir veiksiu ką nors kitą, bet Dievas su teatru man visiškai atsisveikinti neleidžia. Dabar kaip tik nuo sausio mėnesio pradėsiu vaidinti lenko režisieriaus statytame spektaklyje „Didvyrio aikštė“ ir atliksiu Jadvygos vaidmenį.
- Kada ir kokiomis aplinkybėmis savyje atradote rašytojos gyslelę?
- Aš nesu rašytoja, nes nerašau nei romanų, nei detektyvų, net negalėčiau savo kūrinių esė pavadinti, tiesiog tai įvairios istorijos, kartais dramatiškos, kartais linksmos.
Viskas prasidėjo nuo to, kai viena kritikė sukritikavo mano rašytą recenziją apie spektaklį „Šauksmas“. Nors man atrodė, kad aš ten meistriškumo viršūnę pasiekiau, kritikei pasirodė kitaip. Tuomet nusprendžiau fiksuoti kiekvieną repeticiją ir ją aprašyti. Taip prisikaupė pluoštas prirašytų lapų, kuriuos vėliau daviau paskaityti Lietuvos poetui, rašytojui Robertui Keturakiui. Perskaitęs jis pasiūlė tiesiu taikymu nueiti į leidyklą ir jiems atiduoti rankraštį spausdinimui.
Taip ir padariau, ir vėliau sužinojau, kad knyga bus išleista.
Tada pradėjau rašyti vieną knygą po kitos. Žinoma, buvo laikas, kai galvojau, kad daugiau neberašysiu, bet tai truko neilgai. Stebiu aplinką, pamatau skrendantį paukštį, gatvėje partrenktą šunį ar vos paeinančią senutę, kuriai niekas nepadeda, ir negaliu to neaprašyti. Man rašymas - kaip vaidmenų pratęsimas. Kiekvieną vaidmenį tu turi atlikti iš širdies, turi stengtis perprasti personažo charakterį ir jį pritaikyti sau. Tas pats yra ir su rašymu - rašydama aš išlieju tam tikrus jausmus, kaip ir vaidindama.
- Pasakokite apie savo naująją knygą. Apie ką ji?
- Po naujųjų metų rinkoje pasirodys naujoji mano knyga, kuri vadinsis „Be pabaigos“. Tai pasakojimai apie patirtus įspūdžius Izraelyje.
Knygoje vyksta diskusija tarp manęs ir įsivaizduojamo draugo, kuris mano fantazijoje atsirado skrendant į Izraelį. Aš jo ko nors paklausiu, jis man atsako, pataria kai kuriais klausimais, kartais mes pasiginčijame, padiskutuojame.
Knygoje nerasite jokių žinių apie šiame krašte įvykusius mūšius ar karus, aš visą savo dėmesį skyriau aplinkos atvaizdavimui, stebėjau gatves, supančius žmones, gyvūnus. Tiesiog, aš norėjau mūsų paprastus gyvenimus ir kasdienybę sujungti su jausmu, kurį patiri būdamas kokioje nors Labanoro girioje ant kelio ir žiūrėdamas į viršų matai žvaigždėtą dangų arba saulėlydį. Ši knyga - tai priminimas, kad pasaulyje egzistuoja kažkas didinga, sunkiai suvokiama. Visa Visata yra nuostabus vienis, kur viskas apskaičiuota ir puikiai tarpusavyje dera. Knyga pasakau, kad norint išgyventi reikia pasitelkti tikėjimą ir mokslą. Tai įrodymas, kad mokslas netrukdo tikėjimui, o tikėjimas - mokslui, kad gyvenime egzistuoja ne tik kančia, skausmas ir tragedijos.
- Ką planuojate veikti artimiausioje ateityje?
- Nieko neplanuoju. Tiesiog atsiduodu tikėjimui, nors anksčiau to nedariau, nes mano tėvai buvo ateistai. Matyt, viską pradėjau vertinti kitaip po sūnaus avarijos. Tuomet gyvenimas mane pagriebė visa galinga savo srove ir aš pradėjau skaityti evangeliją.
Supratau, kad jeigu prarasčiau tikėjimą, mane užpultų depresija, vienatvė, iškelčiau rankas ir pasiduočiau. Nežinau, kaip reikėtų gyventi, jei nuolat galvočiau, kad visi žmonės yra blogi, o pasaulyje tvyro tik neigiamos emocijos. Nejaugi mūsų misija yra tik prižiūrėti anūkus, prisikrauti turto ir viskas? Jei visi taip galvotumėme, būtų baisu. Visata - tai nuostabus grožis, kur aplink viskas dera. Užtenka tik atidžiau pažvelgti į mus supančią gamtą ir tuomet tavo širdis dainuoja.
