Šiemet ir vėl socialiniai mokslai populiariausi tarp abiturientų. Kodėl kasmet daugybė jaunuolių pageidauja studijuoti socialinių mokslų studijų programose, komentuoja Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dekanas doc. dr. Kęstutis Dubnikas.
Socialinių mokslų studijų programų dominavimas stojančiųjų pasirinkimuose nėra stebinantis dalykas. Panašios proporcijos egzistuoja ir kitose šalyse. Gyventojų užimtumo struktūroje įvairių socialinių paslaugų sektorius auga ir sparčiai kinta, kas suformuoja nuostatą, kad išsilavinimas šioje srityje teiks didesnes galimybes, nei siauresniame profesiniame pasirengime. Neabejotinai veikia ir tradicija. Teisės, psichologijos, ekonomikos, vadybos mokslai vis dar yra ir tarp geidžiamųjų studijų, nepaisant didžiulių konkursų, daugėjančių programų ir priimamųjų skaičių.
Kita vertus, didėja abiturientų, siekiančių įgyti aukštąjį išsilavinimą, nuošimtis. Lietuvoje šiemet vidurinį mokslą baigė 45 tūkst. moksleivių, o į universitetus ir kolegijas siekia įstoti virš 38 tūkst. asmenų. Akivaizdu, kad „spaudimas“ atskiroms mokslų kryptims didėja netolygiai. Kitaip tariant, aukštojo mokslo masiškumas ir socialinių studijų programų populiarumas yra tiesiogiai koreliuoti dalykai. Tariamas ar realus kai kurių socialinių studijų „lengvumas“ lyginant su fiziniais ar technologiniais mokslais, masina į jas stoti tuos, kurie turi menkesnį pasirengimą ar nelabai tvirtą motyvaciją.
Tiesą sakant, tam tikros problemos kyla ir iš pačių universitetų, jų noro įvairiais būdais pritraukti studentus. Ypač socialiniuose moksluose pastaruoju metu dėl vykdomos laisvosios rinkos politikos aukštajame moksle, neatsakingai, be ekspertinio vertinimo, registruojama labai daug naujų programų (iš viso šiuo metu vykdomas priėmimas į 121 universitetinę programą). Stojantieji viliojami skambiais, naujais, madingais pavadinimais ir „plačiomis galimybėmis“. Kadangi dalis abiturientų nėra tvirtai nusprendę ką mokytis, tai tikimybė, kad jie rinksis „laisvalaikio vadybą“, o ne fiziką yra nelygstamai didesnė. Vėl gi tam tikra dalis asmenų per tokį pasirinkimą savotiškai „atideda“ tikrąjį sprendimą iki diplomo. Tam tikrų socialinių mokslų programų patrauklumą galima aiškinti ir labai madingu nūnai ekonominiu rodikliu – „pigūs mokslai“, juolab, kad kai kurie universitetai sumažina ir valstybės nustatytas normines studijų kainas.
Galima sutikti, kad disproporcijos pasirinkimuose tarp sričių yra, nors lyginant su 2011 m. socialinių mokslų populiarumas sumažėjo 4 procentiniais punktais (nuo 51 iki 47). Valstybė finansuoja 30 % krepšelių. Kai tuo tarpu fiziniams mokslams skiriama 14 %, nors renkasi juo vos 6,5 % stojančiųjų. Bet didžioji problema čia yra ta, kad dėl socialinių studijų programų „patrauklumo“ kokybės sąskaita, iš dalies yra diskredituojamas sunkus ir labai sudėtingas socialinio pažinimo mokslas, pasirinkimo rinkoje dalis rimtų programų yra „išplaunamos“, pasimeta tarp tų, kurios, deja, nesuteikia sisteminio išsilavinimo. O jau tada nepagrįstai apibendrinamas nuogąstavimas: ir vėl jie renkasi socialinius mokslus! Iš ties reikėtų pasidomėti ką ir kur konkrečiai renkamasi. O čia jau aptiktume didelių įdomybių.
