Lietuvoje šiuo metu itin populiari klubinė kultūra, tačiau vieni ją pažįsta jau nuo pat atėjimo pradžios, kiti įsitraukia tik dabar. Taigi, apie visą DJ’avimo virtuvę ir istoriją - interviu su M.Key - DJ’um, kuris pirmą kartą prie pulto atsistojo vos 13 metų dar 1993 m., 16 jau pradėjo groti rimčiau, o per savo karjerą yra grojęs visa pagrindine istorine DJ technika: nuo kasečių ir juostinių magnetofonų iki CD grotuvų ir plokštelių.
Dj’ėjus – įsimylėjęs naktinį gyvenimą, merginas, šiek tiek išprotėjęs, kad ir kur būtų girdintis muziką ir koja trepsintis į taktą. Sutinki? Kaip apibūdintum save?
Skaitau ir galvoju, iš kur mane taip gerai pažįsti..? O paskui žiūriu, kad čia apie visus DJ‘us taip. Na iš principo pilnai sutinku, nors visokių DJ‘ų būna – ir vestuvinių DJ‘ų, grojančių dažniausiai dieną, ir gėjų DJ‘ų, kurie merginų nemyli, ir labai protingų, ir tik linksinčių galvą, bet netrepsinčių kojomis, ar gal netgi kurčių DJ‘ų, kaip parodyta komedijoje „It's All Gone Pete Tong“ (2004).
Iš tikrųjų nei vienai iš šių kategorijų nepriklausau, nors mano mėgstamiausia ir daugiausiai grojama house muzika, tiesą pasakius, gimė gėjų klubuose Amerikoje. Vis dėlto, šiais laikais tai jau, galima sakyti, yra universaliausia ir populiariausia šokių muzika klubuose ir vakarėliuose.
Jei nepriklausau mažumoms, tai kuo išsiskiriu iš kitų? Čia jau viskas specifinėse, „profesinėse“ detalėse. Išsiskiriu tuo, ką groju, kaip groju, kaip tai pateikiu.
Mano veidas, kuris natūraliai susiformavo per daugelį grojimo metų, iš muzikinės pusės, manau, atspindėtų tai, kas savo skambesiu yra gyva, gražu ir nuoširdu, o tuo pačiu emociškai stipru. Panašiai viskas turėtų atsispindėti ir mano įvaizdyje bei elgesyje.
Nors nesistengiu specialiai kurti kažkokio įvaizdžio rūbais ar vaidyba, bet stengiuosi rengtis gražiai ir laisvai, kaip man ir patinka, o grodamas judėti ir perteikti tai, ką jaučiu muzikai ir publikai. Tad sceninis įvaizdis natūraliai gaunasi iš to, koks esu. Bet nežinau, gal ir ateis laikas pradėti vaidinti ir specialiai rengtis, kad sukurti kažką vardan šou.
Paprastai groju ne dėl šou, o dėl muzikos ir judesio šokių aikštelėje. Šiuo metu ypatingai iš kitų išsiskiriu universalumu ir įvairiapusiškumu: groju nuo lounge, house, iki energingesnės muzikos įvairiuose renginiuose.
Iš techninės pusės visada stengiausi kuo geriau parinkti kūrinius, juos kuo sklandžiau ar įdomiau sumiksuoti, o taip pat pateikti įvairių techninių siurprizų. Taip pat man rūpi kūrinių muzikinis ir emocinis turinys, kuris turi labai didelį poveikį žmogui. Netgi moksliškai nustatyta, kad tai tiesiogiai veikia smegenis, įtakoja tiek savijautą ir emocijas, tiek patį intelektą.
Galiausiai, bet ko gero svarbiausiai, visada groju publikai, o ne sau, nors ir groju tai, kas man patinka.
Kaip manai, kodėl dauguma DJ‘jų slepiasi po slapyvardžiais? Kodėl nepasilieka vardo ir pavardės?
Jei pažadintum ką nors naktį ir užduotum šį klausimą, ko gero atsakymas būtų: „Todėl, kad taip reikia.“ Iš tikrųjų taip jau atrodo, kad, jei jau esi DJ‘us, tai turi turėti slapyvardį. O priežasčių tam yra ne viena.
Visų pirma, lietuviški vardai ir pavardės dažniausiai yra ilgi ir neskambūs, tad sceniniam vardui ar įvaizdžiui nėra tinkami. Antra, daugelis slapyvardžiu nori perteikti tai, koks jis yra kaip DJ‘us, o ne tiesiog kaip užrašyta pase. Taip pat daugelis naudoja tokius slapyvardžius, kurie būtų tinkami užsieniui, nes yra orientuoti į platesnę auditoriją.
Labai dažnas atvejis, kai „užsienietiškas“ slapyvardis naudojamas tam, kad sukeltų susidomėjimą ir populiarumą čia, Lietuvoje, nes kažkodėl mūsų krašte užsieniečiai ir viskas, kas susiję su užsieniu, daugeliui patinka labiau.
Kiekvienas savo srityje daugiau mažiau turi į ką lygiuotis. Ar turi autoritetą/dievuką?
Iš tikrųjų stengiuosi neturėti jokių autoritetų ar dievukų, nors ir daug ką labai mėgstu bei gerbiu. Tiesiog nenoriu, kad tai mane ribotų. Dievukų nėra, yra tik žmonės, kuriais žaviesi, gerbi ir iš kurių gali mokytis. Pagrindinis toks DJ‘us man yra latvis AG, kuriam grojant (maždaug prieš 14 metų) likau taip sužavėtas, jog būtent jis tada ir įkvėpė mane pradėti rimtai pačiam užsiimti DJ‘avimu.
Ar tai, ką darai, pavadintum darbu? Kas tame labiausiai „veža”?
Labai priklauso nuo vakaro. Kai yra daug žmonių, visi geros nuotaikos ir priima muziką bei linksminasi, tada „veža“ (dėl to ir verta išvis groti). O darbu tai tampa tada, kai į renginį nesusirenka žmonių arba jie nežino, ko atėjo, ir reikia stengtis „patenkinti“ publiką, nors ji pati to lyg net ir nenori, kai reikia „prievartauti“ ir bandyti išspausti „dirbtinį orgazmą“.
Arba tada, kai reikia groti publikai, kuri nesupranta tavęs, o tu jų. Kaip kad, pvz., būtum pastatytas kalbėti auditorijai, kuri supranta tik rusiškai, o tu moki tik angliškai. Va tokiais atvejais tai nebesinori daugiau groti, t.y. dirbti, nes tada tai – labai sunkus darbas.
Nuo kelių metų pradėjai „klubinėti“ – vaikščioti į klubuose rengiamus vakarėlius?
Man šia prasme pasisekė, kad turiu trim metais vyresnį brolį. Nors ir pats subrendau pakankamai anksti, tai į klubus ir vakarėlius, kur nebuvo žiūrimas amžius, ištrūkau irgi pakankamai anksti, 13 metų.
Maždaug tuo metu šiuolaikinė (elektroninė) šokių muzika kaip tik ir atkeliavo į Lietuvą bei užkabino mus abu su broliu. Tad, galima sakyti, kad šioje kultūroje dalyvauju praktiškai nuo pradžios Lietuvoje.
Dauguma pradedančiųjų iš karto svajoja tapti pasaulinio garsumo žvaigždėmis, tačiau taip ir baigia neišlindę iš namų. Ką patartum naujokams? Kokias tolesnes perspektyvas norėtum matyti pats?
Svajoti nėra blogai, bet nereikėtų gyventi svajonėse ir svajonėmis, o taip pat jos neturėtų būti tuščios (nuo žodžio „tuštybė“). Kai pradėjau groti, pats dar net iš tolo nesvajojau apie tai, ką man jau pavyko nuveikti ir pasiekti. Nors iki pasaulinio garsumo man dar ir dabar toli.
Visų pirma, darau tai dėl to, kad man tai patinka, o ne dėl kažkokių pasiekimų. Bet, savaime suprantama, norisi ir kažko pasiekti būti įvertintam ir vertinamam už savo veiklą. Nors jau esu grojęs su daugeliu pasaulinio masto „žvaigždžių“, manau, kad iš tikrųjų žvaigždės yra tik danguje.
Tad pradedantiesiems norėčiau patarti, kad tiesiog darytų tai, kas patinka, ir stengtųsi tai daryti kuo geriau. Kaip besisektų, jei tai iš tikrųjų patinka, tai teiks malonumą.
Kas be klausos dar yra svarbu Dj‘ui?
Labai svarbu jausti publiką. Kiekvienas DJ‘us, kuris nori turėti savo veidą, o ne tiesiog tarnauti CD keitikliu, turi turėti savo išskirtinį muzikinį stilių ar skambesį, savo grojimo techniką, savo įvaizdį ir sceninį elgesį. Čia kaip saldainių pakuotė – pagal ją gali matyti, kas viduje, nors valgysi ne pakuotę, o saldainį.
Svarbu sekti naujienas, kas vyksta muzikos pasaulyje, kad pateikti viską, kas yra šviežiausia ir geriausia. O norint būti populiariam, šiais laikais be gero marketingo toli nenueisi...Turi kažkaip save ir savo muziką „prastumti“ liaudžiai, kad tavęs klausytų.
Ką manai apie klubinę kultūrą Lietuvoje?
Dabar klubinė kultūra Lietuvoje yra labai toli pažengusi, bent jau Vilniuje. Yra labai daug įvairiausių klubų, tiek geriausios kokybės, tiek paprastesnės aplinkos mėgėjams, yra daug įvairiausių DJ‘ų ir atlikėjų, atvažiuoja daug naujų ryškių talentų ir pripažintų veikėjų iš viso pasaulio.
DJ‘auti tampa madinga?
Ne tai, kad tampa madinga, bet jau yra hyper-super-madinga (šypsosi). Po krepšinio - amžinos mados nr.1 Lietuvoje, toliau turbūt seka modeliavimas, vadyba ir DJ‘avimas. Kai išpopuliarėjo klubinė muzika ir išsivystė ši kultūra, tiek galimybių, tiek norinčių atsirado labai daug.
Kadangi būti DJ‘um yra laikoma „cool“ ir „fun“, tai su laiku norinčių pasidarė vos ne kas antras klubų ir vakarėlių lankytojas. Bet kokiu atveju, pripažintu DJ‘um gali tapti tik tie, kas tuo užsiima ne dėl mados, o dėl to, kad iš tikrųjų prie to traukia, kas turi talentą, supratimą ir kryptingai dirba. O mada lieka mada – ji ateina ir išeina.
Keliaudamas po kitas šalis ar užsuki į ten esančius klubus? Kokiuose legendiniuose klubuose norėtum pasirodyti pats?
Žinoma, kaip kitaip! Nesu labai daug keliavęs, bet iš tų vietų, kur buvau, labai didelį įspūdį paliko trys klubai: „La Terazza“ Barselonoje, kuris įsikūręs ant kalno esančioje pilyje (http://laterrrazza.com), „Carpe Diem“ baras-klubas Kroatijoje, įsikūręs ant Adrijos jūros kranto saloje Hvar (www.carpe-diem-hvar.com), ir klubas „Aka“ Londone, kurį dar spėjau pernai aplankyti prieš jam neužilgo užsidarant (www.akalondon.com).
Visos šios vietos išsiskyrė išskirtine aplinka, muzika ir publika. Niekada nesvajojau apie masinius superklubus, kur tiesiog didelėj salėj masiškai „prekiauja dešra“… Man norisi geros aplinkos, geros atmosferos, geros muzikos.
Kokioje vietoje dažniausiai tave galima sutikti grojant?
Pastaruosius metus daugiausiai grojau klube „Pacha“, bet dabar mūsų keliai skiriasi. Labiau mėgstu groti kaip svečias įvairiose vietose, tad visada vienoje vietoje manęs nerasi, bet yra klubų, kuriuose tekdavo ar tenka pagroti dažniau, kaip kad „Gravity“, „Cozy“, „Woo“ ar „Tarantino“ Vilniuje. Tikiuosi, kažkur ten ir susitiksim.
M.Key klausyk čia
Visa istorija tęsiasi, klubų – taip pat. Ją ir jos kultūrą puoselėja kiekvienas iš mūsų, kuris joje dalyvauja ir nesvarbu kaip – šokdami ar grodami. Kurkime ją kokybišką, savitą ir spalvingą. Susitikime šokių aikštelėje!
Goda Gutautaitė
