- Ar tave ištinka būsena „nėra kuo apsirengti“?
- Būna taip. Ir man ši problema dar aktualesnė nei kitoms moterims, nes net ir norėdama negaliu nueiti į „Zarą“. Nes iš dizainerio tikimasi originalios išvaizdos. Dizainerio drabužiai yra jo etiketė.
- Kokia yra tavoji?
- Pirmiausia žiūriu drabužio patogumo, todėl mano apranga laisvesnė. Teikiu pirmenybę neįprastai krintantiems, netradicinių formų drabužiams. Patinka, kai drabužiai turi kelias funkcijas, o kartais atrandu naujų dėvėjimo būdų, pavyzdžiui, man įdomu, kuo virsta megztinis, kai užsisegi jį apverstą.
- Ar tau svarbu mada? Tai, kas aktualu šiandien?
- Ne. Perku tik kas man tinka ir patinka. Ir kitiems nepatariu aklai vaikytis mados, o labiau paisyti figūros, charakterio ypatumų, aplinkos.
- Didžiosios pasaulio sostinės pešasi dėl mados diktatoriaus vardo. Tavo nuomone, kuris iš miestų šioje srityje yra lyderis?
- Negaliu atsakyti į šį klausimą. Nesu mados ekspertė.
- Ir vis dėlto, kokiems mados šuorams ruoštis rudenį?
- Manau, išryškės tendencija maišyti militaristinę ir retro stilistiką. Rudenį mada bus labai žemiška, šilta, miela, minkšta, atėjusi iš praeities, iš gamtos. Kosmoso tema su šaltu spindinčiu metalu jau ištampyta ir tuojau taps beskonybe.
- Kur perkiesi drabužius?
- Mūsų parduotuvėse suformuotas prastas, pigus asortimentas, todėl Lietuvoje įsigyju tik bazinius rūbus – medvilninius marškinėlius ir panašiai. O visa kita smagiausia pirkti nedidelėse parduotuvėlėse užsienyje, iš pradedančių dizainerių. Ieškau to, kas nėra dėvima masiškai.
- Kaip perki drabužius?
- Visiškai spontaniškai, vadovaudamasi intuicija ir pirmu įspūdžiu. Nes jei tik pradedu svarstyti, visuomet prieinu prie išvados, kad šio drabužio man nereikia. (Juokiasi.)
- Ar siuviesi drabužius sau?
- Taip. Bet aš negaliu pasigaminti rankinės, batų.
- Koks jausmas kurti, siūti drabužius sau?
- Jei aš negaliu pasidaryti rūbo greitai, tai neturiu jo išvis. Niekada nesu išbandžiusi to, ką patiria mano klientai, kurie kelis kartus eina matuotis drabužio. Ir pas kitą dizainerį nesu siuvusis. Turbūt būtų įdomi patirtis. (Šypsosi.)
- Ar dėvi garsių prekių ženklų drabužius, pavyzdžiui, „Prada“, „Dolce & Gabbana“ ir kitus?
- Kelis daiktelius esu turėjusi, buvau patenkinta kokybe ir ilgaamžiškumu.
- Koks tavo, kaip dizainerės, braižas?
- Nesu dekoratorė – gėlių pridėjau, kaspinėlių pririšau ir visa suknelė. Esu konstruktyvistė, ieškau naujų konstrukcijos formų, kurios leidžia modeliuoti figūrą.
- Ko dažniausiai prašo tavo klientai?
- Beveik visi nori būti išskirtiniai. Vieni pageidauja, kad drabužiai gatvėje rėktų. Kitu atveju derinu originalias detales ir protokolą. O yra klienčių, kurios prašo kažko keisto ir kartu paprasto. Intrigos, kuri matyti tik iš arti.
- Ar lietuviai lengvai priima naujoves?
- Lietuviai yra dar santūrūs rinkdamiesi spalvas, ilgius, siluetus. Įsiūlyti nauja yra labai sunku, nes žmogus turi priprasti. Bet apetitas didėja bevalgant ir jei pradedame nuo pačių subtiliausių smulkmenų, tai vėliau prieiname prie avangardinių sprendimų klasikiniame kostiume. Naujovių poreikis yra išugdomas.
- Ar lengvai atsisveikini su drabužiais?
- Nieko neišmetu. Kaupiu, bet namie nelaikau. Vežu pas tėvus į Anykščius ir kraunu į palėpes.
- Kodėl?
- Po kiek laiko seni drabužiai vėl pasidaro įdomūs.
- Kokių gebėjimų išugdė daug metų dirbamas dizainerio darbas?
- Vos pamačiusi žmogų galiu pasakyti, ką jis dirba, kiek gali sau leisti improvizuoti aprangos srityje - skaitau šią informaciją iš audinių, drabužio modelio, kokybės, elgesio.
- Ar vertini žmogų pagal jo išvaizdą?
- Aš laukiu, kada jis prabils. Nes yra labai daug įdomių, vidumi turtingų žmonių, kuriems išvaizda - ne pagrindinė vertybė.
- Kokių dar talentų turi – be drabužių kūrimo?
- Skaniai gaminu. Tapau. Dažniausiai – abstrakcijas. Kasmet vis pagaunu kokią nors piešimo manierą ir padarau kelis darbus. Jie iškeliauja pas draugus, tėvus, nes visi turi daugybę tuščių sienų. O pati neturiu nė vieno savo tapyto paveikslo.
- Ką manai apie drabužių iš antrų rankų dėvėjimą?
- Žiūriu į tai teigiamai, nes dėvėtų drabužių parduotuvėlėse gali rasti tai, ko niekas kitas jau nebeturi. Užsienyje tokios krautuvėlės labai vertinamos.
- Ar nebaisu, kad dėvėtas drabužis turi ankstesnio savininko gyvenimo informacijos? Tokios, kurios naujajam savininkui gal nereikia?
- Tikiu intuicija. Jei jau pasirinkau tą daiktą, tai, matyt, man ir jo istorija tinka.
- Kas Lietuvoje yra dizainerio karjeros viršūnė?
- Tai kad tos mūsų karjeros viršūnės Lietuvoje yra tokios lygumos... Manau, kad jei tave džiugina tai, ką darai ir ko pasiekei, tai ir yra viršūnė. Manau, kiekvienam jos skirtingos.
- Kūrybai idealios sąlygos pagal tave?
- Rytas. Važiuoju į savo studiją ir paskubu viską nusipiešti iki pietų. Ir kartais galvoju, kad ir mobilųjį reikėtų tą pusdienį išsijungti.
- Kokių mitų esi girdėjusi apie dizainerio specialybę?
- Kad viskas einasi labai lengvai: nupiešei modelį, tau pasiuvo, įvyko pristatymas, parašė žurnalai... Tai tėra saldainio popieriukas, o iš ko susideda pats saldainis, pašaliniams nematyti. Bet nemanau, kad yra pasaulyje tokia specialybė, kuri tik plukdytų tave saulėlydžio link. (Juokiasi.)
- Kokių pomėgių turi?
- Man labai patinka knygos su iliustracijomis. Patinka jas vartyti. O kai pas artimuosius susikaupia daug nereikalingų spaudos leidinių, mėgstu perversti juos iš naujo, išsikarpyti man patinkančius dalykus, tada suklijuoti į naujus lapus ir pasidaryti naujus žurnalus sau.
- Tavo fetišas?
- Rankinės. Bet aš dėviu vieną, kol visai sudėviu, o kitas tiesiog laikau pasidėjusi. Tai nepatogios, nepritaikomos, bet man labai patinkančios rankinės. Labai mėgstu jas pirkti. Rankinės man yra tiesiog labai gražūs daiktai.
