Kuo mažiau pinigų turi, tuo genialesni sprendimai šauna į galvą, įsitikinęs dizaineris Linas Kutavičius. Jis kuria šviestuvus ir interjerą iš nebrangių medžiagų, senų ar buityje naudojamų daiktų.
Ką tik grįžote iš Olandijos. Ką ten veikėte?
Du mėnesius gyvenau ir dirbau menininkų komunoje DCR Hagoje. Po kelių savaičių vėl vykstu į šią šalį, tik į Roterdamą. Ten pradėjau dirbti su V2 Institute for unstable media.
Pateiki šiai institucijai savo projektą ir, jei sudomina, turi galimybę jį įgyvendinti. Ne tik sudaromos sąlygos dirbti, bet ir teikiama parama sprendžiant mokslines, technines problemas. Aš bandau sukurti šviečiantį vandens objektą, kuris naudodamas vandens srovę pats gamintų energiją.
Kiek tai užtruks, nežinau. Paskui grįšiu į Lietuvą. Turiu čia planų. Vienas iš jų – organizuoti studiją norintiems išmokti ką nors pasidaryti. Jaunimas sužinotų bent kaip įrankius rankose laikyti. Lietuviai, jei ko reikia, tuoj puola į prekybos centrus ir perka visokį brangų šlamštą. Paskui jaučiasi apgauti.
Olandai pirmiausia ieško ko nors įdomaus, originalaus, bando pritaikyti, perdaryti turimus daiktus, pakeisti jų paskirtį. Ir tai masinis reiškinys. Žodžiu, turim ko pasimokyti!
Linas Kutavičius
Turite vilčių, kad pavyks tautiečius perauklėti?
Tikiuosi. Gal ir krizė į naudą bus. Kai nebebus iš ko pirkti, teks pasukti galvą, kaip išsiversti su tuo, ką turi. Tai padės prabudinti fantaziją, kitaip pažvelgti į aplinkui esančius daiktus, pagalvoti, kaip juos panaudoti, kad atliktų ir praktinę funkciją. Kartais tereikia prisiminti vaikystę ir truputį pažaisti.
Kai gerai pagalvoju, tai ir mane pinigų trūkumas eksperimentuoti verčia. Į galvą ateina netikėtų sprendimų.
Pavyzdžiui, sukonstruoti šviestuvą iš mikrofono laikiklių ir metalinių dubenėlių po tris litus?
Taip, yra ir toks – iš mikrofono laikiklių ir prekybos centre pirktų dubenėlių. Yra net ir iš pyrago kepimo formų.
Klaipėdos jachtų klubo baro interjerą kūriau iš visokių nereikalingų daiktų. Baro lentynos – iš valties, staliukas-šviestuvas – iš senos banglentės, suolas – iš lūžusio jachtos giko.
Šviestuvus radau klubo teritorijoje besimėtančius. Tai guminis krancas, tereikėjo viduje įtaisyti lemputes. Jie net vardus turi, matyt, duotus kadaise su jais žaidusių vaikų. Ant vieno pieštuku užrašyta „Mumu“.
Sostinės bare „Satta“, kurio interjerą prižiūriu (tai reiškia, kad jis vis tobulinamas ir keičiamas), yra ir kinetinių darbų. Akylesnis išsyk pastebės, kad virš galvų šviečiantys taškai iš lėto juda. Būna linksma, kai lankytojas tai pamato prasėdėjęs kelias valandas. Kai kurie pamano, gal per daug išgėrė.
Kad ir kaip ten būtų, tai, iš ko galima ką nors sukonstruoti, pirmiausia reikia pastebėti. Turite išlavintą akį ar mokate žvelgti giliau?
Gal tai kraujyje, įgimta? Dar vaikystėje žaislus pats dariau. Kiek save prisimenu, nuolatos norėjau ką nors konstruoti. Mano dabar jau miręs tėvas, interjero dizaineris, taip pat viską namie savomis rankomis darė. Ir mama, pedagogė. Meniška aplinka neabejotinai daug įtakos turėjo. Senelis, ir tas kadaise „Elnio“ fabrike įrenginius bei technologijas tobulino.
Akivaizdu, kad klausimą apie tai, kodėl pasirinkote dizaino studijas, galime praleisti. O kodėl kuriate daugiausia šviestuvus?
Atsitiktinumas. Kaip ir beveik viskas mano gyvenime. Kūryba man – kaip žaidimas. O su šviesa žaisti labai smagu. Pabandžiau studijuodamas, patiko. Įsitraukiau, ir nepaleidžia.
Iš pradžių naudojau labai pigias, paprastas medžiagas, eksperimentavau su formomis. Pirmieji šviestuvai buvo popieriniai. Vėliau atradau siūlus, vilną, veltinį, įvairias medžiagas bei technologijas.
Ypač mėgstu kurti šviečiančius objektus konkrečiai erdvei. Tai ilgiau trunka, nes turi susigyventi su aplinka, pajusti, kurioje vietoje ko reikia, trūksta, kokia nuotaika.
Kuriant daiktus man taip pat svarbu, kokią nuotaiką jie skleis.
O funkcija ir forma – kuriai teikiate pirmenybę?
Jos lygiavertės. O gal vis dėlto funkcija svarbesnė. Jei konstruoju kėdę ar suolą, jie pirmiausia turi būti patogūs, tvirti. Šviestuvas turi tinkamai apšviesti, kad žmogus gerai jaustųsi. Geras apšvietimas būtinas. Ir visuomeninės paskirties patalpose, ir namie.
Dažnai žmonės jaučia, kad kažkas ne taip, bet nesupranta kas. Net į galvą jiems neateina, kad dėl to kaltas apšvietimas. Ne kartą būdamas svečiuose ėmiausi meistrauti: kalti kokį rėmą, dangstyti, keisti lempos vietą ir pan. Ir, žiūrėk, iškart savijauta pasitaiso.
Iš pradžių buvo interjero, vėliau lauko šviestuvai. Šviesa ir vanduo – tai nauja?
2007 m. šviesos festivaliui LUX kūriau šviečiančius vandens objektus „Gyvybės forma“, kuriuos galima buvo matyti plūduriuojančius Neryje. Tada susidomėjau vandens srovės ir šviesos žaismu, pradėjau eksperimentuoti. Taip kilo idėja, kurią dabar įgyvendinu Olandijoje. Lietuvoje to padaryti nebūtų pavykę, nes techniškai per sudėtinga.
Projektuojate ir visuomeninius bei gyvenamuosius interjerus. Ar nesijaučiate suvaržytas: erdvės, sąmatos, užsakovų įgeidžių?
Kai kuri kavinės, baro, klubo, kitų negyvenamųjų patalpų interjerą, paprasčiau. Neskubi, lipdai po truputį įsiklausydamas, bandai sukurti nuotaiką.
Ilgai tobulinu, papildau net kai objektas pradeda veikti: kaip tik tada išryškėja, ko dar trūksta. Man patinka pačiam suvaldyti erdvę, todėl mėgstu kurti ne tik šviestuvus ar kitas detales, paprastai imuosi viso interjero.
Butų ir namų interjeras – kaip eksperimentas. Jei šeimininkai nebijo rizikuoti, dirbu. Mano vienintelė sąlyga yra kūrybinė laisvė. Negaliu jiems parodyti rimto projekto, kaip viskas bus, todėl daugiausia gyvenamųjų interjerų esu sukūręs draugams ir pažįstamiems. Nepaisydamas kūrybinės laisvės, visuomet stengiuosi pajusti žmonių, kurie ten gyvena, charakterį, poreikius.
Ne vieną parodą apkeliavusį šviestuvą „Pillow“ (angl. pagalvė) vienintelį iš jūsų darbų galima įsigyti. Ar jums svarbu, kad kūriniai būtų tiražuojami, prieinami plačiajam vartotojui?
„Pillow“ sukurtas prieš kelerius metus. Kompanija „Contraforma“ ėmėsi rūpintis jo gamyba ir prekyba. Aš pats tam neturiu laiko. Aišku, smagu, kad žmonės perka, naudoja. Iš tiesų jis yra labai praktiškas, paprastas: sudaro lazeriu išpjautas metalinis rėmelis ir ant jo užtraukiamas audinys, išardytas telpa į nedidelę dėžutę. Funkcionalus: galima kabinti ant lubų, sienos, dėti ant grindų, kelis sujungti į vieną. Bet man labiau rūpi kurti naujus projektus, generuoti ir įgyvendinti idėjas.
Tekstas – Giedrė Budvytienė, nuotraukos – Edgaras Kurauskas
