Lietuvių tautos identitetą siūloma išsaugoti per švietimą ir patriotizmą bei ujant visuomenėje vyraujantį stereotipą, kad svetur gyvenimas geresnis. Aklai nereikėtų pasikliauti įvairiais abejotinais projektais, kuriais siekiama sudaryti sąlygas ir sukurti prielaidas stiprinti lietuvišką tapatybę.
Praėjusią savaitę Užsienio reikalų ministerija (URM) paragino visuomenę, užsienio lietuvių bendruomenes bei organizacijas dalyvauti projekto „Globali Lietuva“ kūrimo strategijoje.
„Globali Lietuva“ - lietuvių tautos dalies užsienyje ir Lietuvos valstybės ryšio, pagrįsto pagarba ir partneryste, išlaikymo strateginis planas. Projekte bus siekiama sudaryti sąlygas užsienio lietuviams įsitraukti į Lietuvos politinį, ekonominį, kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą, prisidėti prie Lietuvos gerovės, pažangos ir nacionalinių interesų plėtros.
Per Pasaulių lietuvių bendruomenės suvažiavimą buvo pristatyta šiek tiek kitokia „Globalios Lietuvos“ strategija. Joje neketinama susigrąžinti emigrantų. Svetur laimę radusiems lietuviams siūloma prisidėti prie politinio, kultūrinio, ekonominio Lietuvos gyvenimo ten, kur jie įsikūrę.
Ketvirtadienį naujienų agentūroje ELTA vykusios diskusijos „Ar lietuviams reikalingas projektas „Globali Lietuva“?“ dalyviai sakė, jog panašūs projektai duoda atvirkštinį rezultatą - užsienyje gyvenantys lietuviai raginami nesugrįžti į gimtinę.
Filosofas Arvydas Juozaitis sakė, kad šiuo metu pasaulyje, ne išimtis ir Lietuva, vyksta akivaizdus tautų nukraujavimas. Tai pergyveno visos tautos, pergyvens ir Lietuva.
Ekonomisto Povilo Gylio vertinimu, žmonės emigruoja, nes diegiama individualistinė pasaulėžiūra, pagal kurią tokių dalykų, kaip tauta ar bendruomenė, nėra. Įtakos turi ir globalizacija, kuri naikina sienas, palieka tik valstybių punktyrus.
„Tai net atsispindi krepšinyje. Kadangi krepšininkui įdiegta, kad jis pats sprendžia ir nelabai vadovaujasi, pavyzdžiui, nacionaliniu interesu, tai jis rinktinėje žaidžia tol, kol rinkoje išsikovoja vardą. Lietuva reikalinga tol, kol kaip krepšinio valstybė išveda jį į pasaulinę krepšinio rinką. Po to Lietuva nereikalinga, ir tai mes visi pateisiname, kadangi tokia yra pasaulėžiūra. Nėra valstybės interesų, o yra tik vieni jo komerciniai interesai“, - aiškino ekonomistas, buvęs užsienio reikalų ministras. Jaunimui, anot P. Gylio, nediegiama mintis, kad kažką reikia atiduoti savo šaliai, dėl to vis daugiau jaunuolių išvyksta studijuoti į užsienio aukštąsias mokyklas.
Politologas Marius Kundrotas teigė esąs įsitikinęs, kad „Globalios Lietuvos“ idėja nepasiteisins. Kaip sveikintiną jis įvardino žydų tautos tapatumo išsaugojimą, bet siūlė nepamiršti, kad jis buvo išlaikytas sudėtingomis getų sąlygomis. Lietuviai esą irgi bandė kažką panašaus daryti, bet neišėjo.
„Globaliomis sąlygomis jau toks reiškinys kaip getas tampa vis mažiau įmanomas, ypač jei kalbėsime apie labiau išsilavinusias, kitame socialumo lygyje esančias tautas“, - pabrėžė jis.
M. Kundroto teigimu, tiems, kurie išvažiavo iš prezidento Antano Smetonos Lietuvos dar pavyko išsaugojo lietuvybę, ryšį su gimtine, o dabartiniai, palikę Grybauskaitės, Adamkaus, Brazausko Lietuvą, neturi lietuviškos ideologijos ir kasdien nuo jos tolsta.
„Net Lietuvoje sunku išlikti lietuviu. Diasporose, manau, kad bus dar sunkiau, ir matome jau praktinius to pavyzdžius“, - konstatavo M. Kundrotas.
ISM rektorius Nerijus Pačėsa emigraciją traktavo ne kaip savo gimtinės palikimą visam laikui, o kaip „normalų mobilumą“. Akademikas tai vertino kaip pozityvų reiškinį, nes "užsidarymas savame kieme yra labai mąstymą, pasaulėžiūrą ribojantis veiksnys“. Esą žmogaus mąstymas auga per kultūrinės įvairovės, kitų praktikų, kraštų pažinimą. Kita vertus, anot N. Pačėsos, Lietuvoje emigracija vyksta ne dėl pažintinių, mąstymo plėtros priežasčių, o dėl geresnių ekonominių sąlygų. Be to, vis daugiau abiturientų, ir ne tik, vyksta studijuoti svetur, nes užsienis suprantamas kaip aukšto lygio demonstravimas, jau tampa vyraujančiu masiniu sindromu.
„Jeigu esi ko vertas, turi greičiau važiuoti iš Lietuvos. Pabėgti iš Lietuvos yra geras tonas. Jeigu tu likai, yra blogai. Kad prigyvenome tokį požiūrį - labai blogai. (...) Esmė ta, kad kultūrinis gyvenimas, pati fizinė infrastruktūra, ypač jaunimui, jeigu ją palygina su kitais kraštais, yra nepatraukli. Tai jeigu mes tų priežasčių nematome, jas ignoruojame, o viską nurašome į tai, kad neliko jokio patriotiškumo, manau, kad naiviai matome tą problemą ir ji toliau didžiuliais tempais vystysis. Ir kas bus dar blogiau - emigruos aukštos kvalifikacijos specialistai“, - sakė N. Pačėsa.
Filosofas Vytautas Rubavičius emigracijos priežasčių taip pat ieškojo socialinėje aplinkoje, infrastruktūroje. Jis prieš kuriant globalias strategijas pasigedo elementarios strategijos čia, Lietuvoje, kurioje būtų nupieštos valstybingumo gairės.
„Jokios programos, globalios ar kitokios Lietuvos, nebūtų, jeigu jos turėtų kitokį pagrindą didesnės Lietuvos raidos strategijos, kurioje labai aiškiai būtų įvardyta, kam ta Lietuva kuria strategiją, koks yra jos raidos tikslas“, - svarstė V. Rubavičius.
Pašnekovai sutarė, kad norint išlikti dorais, oriais lietuviais, reikia pasilikti gyventi Lietuvoje, puoselėti patriotizmą, stiprinti socialinį, etninį saugumą, ugdyti tautinę dorovę, savimonę, sumažinti oligarchinį valdymą. Prie to prisidėti ypač turėtų politikai, akademikai bei žiniasklaida.
