Netyčia sutapo, kad tą pačią dieną, kai Seimas turėjo balsuoti dėl įstatymo pakeitimo, asociacija „Kitoks vaikas“ įvairių institucijų atstovus, pedagogus, tėvus, ekspertus pakvietė į diskusiją „2024 m.: ar jau pasiruošėme?“ Ši nuo 2006 m. veikianti asociacija – pirmoji nevyriausybinė organizacija Lietuvoje, pradėjusi garsiai kalbėti apie autizmo spektro sutrikimą ir inovatyvų, individualizuotą šį sutrikimą turinčių vaikų ugdymą, būtinybę suteikti jiems galimybę mokytis, gyventi ir dirbti kartu su visais.
„Kodėl, į specialiųjų mokymosi poreikių vaikų ugdymo gerinimą investavus milijonus ES lėšų, mokyklos vis dar nepasiruošusios šių vaikų priimti? Ką daryti, kad specialiųjų poreikių turinčių vaikų diskriminacija būtų sustabdyta nedelsiant, nelaukiant 2024-ųjų?“ – tokiais klausimais susirinkusiuosius provokavo diskusiją moderavusi VšĮ „Švietėjiškų iniciatyvų centras“ direktorė ir asociacijos „Tėvai švietimui“ pirmininkė Kristina Paulikė.
Iš biudžeto – milijonai eurų
Diskusijoje dalyvavusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) Švietimo pagalbos skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė pabrėžė, kad stebuklas neįvyks, niekas negali staiga pasikeisti – tam ir numatytas pereinamasis laikotarpis, per kurį visiems reikia susitelkti ir pasiruošti.
Pasak skyriaus vedėjos, belaukiant Seimo sprendimo dėl įstatymo pataisų joms įgyvendinti buvo parengtas priemonių plano projektas. Jis rengtas darbo grupėje, kurioje dalyvavo ministerijų, Lietuvos negalios organizacijų forumo, kitų organizacijų atstovai, mokslininkai, ekspertai. „Šiandien turime vyriausybės pažadus, Seimo ir Prezidentūros palaikymą, tikimės, kad, turėdami finansinį palaikymą, galėsime detalizuoti šį planą ir suplanuoti konkrečius žingsnius“, – sakė G. Šeibokienė.
Jos teigimu, Švietimo įstatymo pakeitimams įgyvendinti 2021–2024 m. iš valstybės biudžeto reikėtų skirti apie 173 mln. eurų. Naujiems mokinio padėjėjų, švietimo pagalbos specialistų etatams ir kitoms priemonėms, kurios mokyklose užtikrintų sąlygas specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams, jau 2021 m. Vyriausybė žada skirti daugiau nei 28 mln. eurų.
Vroclavas
Krokuva
Gdynė
Didžiausias iššūkis – specialistų rengimas
Klasėse, kuriose bus specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų, turės dirbti ne mažiau kaip du mokytojai, taip pat švietimo pagalbos specialistai ir mokytojų padėjėjai, todėl, G. Šeibokienės teigimu, didžiausia problema – specialistų trūkumas: šiuo metu šalyje beveik pakanka tik logopedų ir socialinių pedagogų, bet labai trūksta psichologų ir specialiųjų pedagogų. Maksimaliai vykdant reikalavimus, kiek specialistų turėtų dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, šiuo metu Lietuvos ugdymo įstaigose papildomai reikėtų per 6 tūkst. specialistų ir mokytojų padėjėjų.
Atskiras klausimas, pasak G. Šeibokienės, – ar dabar su įvairių poreikių turinčiais vaikais dirbantys specialistai turi pakankamai tokiam darbui reikalingų kompetencijų. Deja, neretai tokių kompetencijų trūksta, ypač susidūrus su vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimą.
Taigi, ŠMSM atstovės teigimu, didžiausias iššūkis ir uždavinys – specialistų rengimas. Ministerija dideles viltis deda į naują specialiųjų pedagogų rengimo studijų programą, kuri nuo šių metų rugsėjo siūloma Vytauto Didžiojo universitete. Ją šio universiteto mokslininkai parengė kartus su kolegomis iš Šiaulių universiteto ir Izraelio. Be to, su Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) ir universitetais tariamasi dėl logoterapeutų rengimo – jie padėtų vaikams, turintiems kalbos, komunikacijos ir tam tikrų fiziologinių sutrikimų. Iki šiol Lietuvoje buvo rengiami tik logopedai, kurių kompetencijos siauresnės.
Paklausta, kaip bus keliamas švietimo pagalbos specialistų profesinis prestižas, kad baigusieji studijas dirbtų pagal specialybę, prelegentė sakė, kad numatyta peržiūrėti jų darbo sąlygas ir palaipsniui kelti atlyginimus.
G. Šeibokienės teigimu, daugiau valstybės biudžeto lėšų bus atseikėta ir neformaliajam švietimui. Jau šią vasarą dėl neįvykusios Dainų šventės sutaupytus beveik 2 mln. eurų sutarta naudoti vaikų vasaros poilsiui, o prioritetas teikiamas stovykloms, kuriose ilsėsis negalią turintys vaikai. Ekonomikos skatinimo plane numatyta dar šiais metais 5,5 mln. eurų skirti neformaliajam visų vaikų, taip pat ir turinčių įvairių poreikių, švietimui.
Svarbiausia – keisti nuostatas
Pasak G. Šeibokienės, ilgai diskutuota, ar įsigaliojus naujajam įstatymui tebebus reikalingos specialiosios mokyklos ir specialiosios klasės. „Priimame sprendimą, kad stipriname bendrosios paskirties mokyklas, jas įgaliname priimti įvairius vaikus, ir tikime, kad laipsniškai mažės specialiųjų mokyklų poreikis arba jose pasiliks tik tie vaikai, kurie labai sunkiai prisitaiko prie bendrojo ugdymo mokyklų sąlygų, dalis jų galėtų tapti regioniniais švietimo pagalbos centrais, teikiančiais konsultacijas, metodinę pagalbą viso regiono bendrosios paskirties mokykloms“, – sakė skyriaus vedėja. Jos žiniomis, šiuo metu specialiosiose mokyklose mokosi 1,1 proc. visų specialiųjų poreikių turinčių vaikų. Tikimasi, kad iki 2024 m. ten jų liks iki 0,3 proc.
Viena svarbiausių priemonių plano dalių yra švietimo įstaigų aplinkos pritaikymas pagal universalaus dizaino principus. Prelegentė priminė, kad šių metų sausį tarp SAM ir ŠMSM, Lietuvos negalios organizacijų forumo ir Lietuvos savivaldybių asociacijos buvo pasirašytas memorandumas „Dėl švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigų prieinamumo“, pagal kurį kiekvienais kitais metais Lietuvos savivaldybės kartu su minėtomis ministerijomis sutelktų pastangas ir įsipareigotų pritaikyti žmonėms su negalia bent po vieną bendrojo ugdymo mokyklą ir po vieną sveikatos priežiūros įstaigą.
Vis dėlto, pasak ŠMSM atstovės, esminis dalykas, lemsiantis, ar bus pasiruošta 2024 metais visus vaikus priimti į bendrosios paskirties mokyklas, yra mokyklų bendruomenių ir visos visuomenės nuostatos: „Turbūt visą laiką pralošiame dėl to, kad su visa visuomene per mažai kalbame apie labai svarbius dalykus. Tampame masonų lože, kur kalbamės tarpusavyje ir tik vienas kitą suprantam. Reikia plačios viešinimo kampanijos apie įtrauktį, jos naudą, galią ir grožį, kai visi gyvename darniai.“ Pasak G. Šeibokienės, siekiama, kad tam iš Ekonomikos skatinimo programos būtų skirta apie 1 mln. eurų.
G. Šeibokienė pabrėžė, kad kiekvienas žingsnis įgyvendinant planą bus žengiamas derinant su savivaldybėmis: „Kviesime diskutuoti dėl plano tikslinimo. Visa tai darysime neatsiskyrę nuo pasaulio, ne sėdėdami stikliniame bokšte, o dalyvaudami ir tardamiesi.“
Institucijos turi dirbti kartu
Neįgaliųjų reikalų departamento (NRD) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Eglė Čaplikienė pabrėžė nevyriausybinių organizacijų indėlio svarbą, todėl džiaugėsi ir asociacijos „Kitoks vaikas“ inicijuota diskusija. Jos įsitikinimu, švietimo prieinamumas negalią turintiems asmenims padės išspręsti daugelį susikaupusių problemų – prisidės mažinant skurdą, didinant užimtumą ir kt.: „Jei negalią turintis žmogus negauna tinkamų švietimo paslaugų, vėliau jis negali dirbti ir užsidirbti, iš čia kyla ir skurdo, ir sveikatos, ir daugelis kitų problemų.“ E. Čaplikienė pabrėžė, kad sprendžiant visas, tarp jų ir švietimo, problemas, itin trūksta ministerijų ir atskirų žinybų bendradarbiavimo, sinergijos. „Sistemos turi susikabinti ir dirbti kartu“, – kalbėjo NRD direktorė.
Su tokia nuomone sutinka ir Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius, Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas teisei į sveikatą prof. Dainius Pūras. Pasak jo, švietimas, socialinė ir sveikatos apsauga sudaro trikampį, kurio kiekviena kraštinė svarbi – kai neveikia vienas elementas, neveikia ir visa sistema.
Silpniausia grandimi arba sektoriumi, neatliekančiu savo misijos, D. Pūras vadina sveikatos sistemą, kurios atstovų kaip tik ir pasigedo diskusijoje. „Visi geriausi norai gali būti nepasiekti, jei nepašalinsime tam tikrų spragų“, – pabrėžė profesorius. Jo nuomone, tam reikia pertvarkyti Lietuvoje veikiančią psichinės pagalbos sistemą. „Lietuvoje veikia 120 psichinės sveikatos centrų, bet jie tik išrašinėja vaistus, o bendruomeninių paslaugų neteikia“, – teigia žmogaus teisių ekspertas.
Kaltas vaikas ar sistema?
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Jankūnaitė, dalydamasi savo įžvalgomis, pateikė vaizdingą palyginimą: „Elgesio, emocinių, autizmo spektro sutrikimų turintį vaiką mokykla ir tėvai vieni kitiems mėto kaip karštą bulvę.“ Pasak specialistės, tokiam vaikui reikalingas stabilumas, taisyklės, bet dažniausiai mokykla, neišnaudojusi visų turimų pagalbos galimybių, linkusi vaiku atsikratyti, o atsakomybę permesti tėvams.
Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyriaus specialioji pedagogė Renata Greimaitė pritardama dalijosi patirtimi, sukaupta dirbant JAV: „Kai ten elgesio problemų turintis vaikas priimamas į bendrojo ugdymo mokyklą, keliamas klausimas, ar ugdymas bendrojo ugdymo klasėje naudojant papildomas paslaugas ir priemones gali padėti pasiekti patenkinamų rezultatų. Jei ne, klausiama, ar mokykla dėl sėkmingo vaiko ugdymo išnaudoja visas priemones. Toks testas galėtų būti ir pas mus.“
Prof. D. Pūras pateikė Vokietijos pavyzdį: „Žinote, kaip vokiečiai sprendžia sunkius atvejus, kai vaikas elgiasi nepriimtinai visuomenės akimis? Po kiekvieno tokio įvykio susirenka trijų įstaigų vadovai ir sako: „Turim spragą, ne viską padarėm.“ Vaiko poelgiai atskleidžia, kad sistema nesusitvarko, o pas mus tokiam vaikui taikomas gydymas.“
Administracija, mokytojai ir specialistai turi bendradarbiauti
Daug minčių išsakė diskusijoje dalyvavusios mamos ir specialistai. Varėnoje gyvenanti Gintarė su vyru įvairiapusį raidos sutrikimą turintį šešiametį sūnų kasdien veža pas specialistus į Vilnių. Berniukas lanko bendrojo ugdymo darželį, bet nors tėvai dėkingi pedagogams už kantrybę, sako, kad berniukas pažangą daro ne dėl darželio ar tėvų kantrybės, o dėl taikomosios analizės specialistų pastangų. Gintarė nerimauja, kokia aplinka jos sūnaus laukia mokykloje. „Žinau, kad mokykloms trūksta priemonių, metodikų, specialistų, bet pagrindinis trūkstamas dalykas – vaiko asistentas“, – tvirtino mama.
Autistišką sūnų auginanti Kristina Košel-Patil klausė, ar vaiko asistentų funkcijų negalėtų atlikti asmeniniai asistentai. Taip pat ji teiravosi, kodėl nesirūpinama sunkesnių sutrikimų turinčių vaikų neformaliuoju ugdymu: „Baigiasi pamokos ir jie lieka vieni, jiems nėra galimybių lankyti užsiėmimų, prailgintų grupių.“
Po to, kai Jurgitos Pocienės dukrai buvo nustatyti skaitymo ir rašymo sutrikimai, ji ėmė gilintis ir sužinojo, kad disleksijos ir panašių sutrikimų turinčių vaikų yra ne mažiau kaip dešimtadalis. „Mokytojai neturi jokio supratimo apie specialiuosius poreikius. Susikviečiau dukros mokytojus ir, nebūdama specialistė, jiems skaičiau paskaitą apie disleksiją. Kai mokytojai apie tai sužino, jie tikrai stengiasi, todėl reikia jiems padėti ir suteikti žinių“, – įsitikinusi J. Pocienė, praėjusiais metais įkūrusi Disleksijos centrą.
Mokytoja ekspertė ir autistiško vaiko mama Inga Ulevičiūtė-Rukšėnienė tvirtina, kad supažindinti su specialiaisiais vaikų poreikiais būtina ne tik mokytojus, bet ir visą visuomenę: „Dėl nežinojimo kaip tik ir atsiranda stigmos, todėl reikia visuomenę informuoti, tada bus paprasčiau visiems.“
„Santaros“ gimnazijos specialioji pedagogė Žana Ramanauskienė, penkiolika metų vedanti seminarus pedagogams, pabrėžė, kad mokymai reikalingi ne tik pedagogams, bet ir mokyklų vadovams, administracijai. „Specialistai negali nieko padaryti, jeigu nėra bendradarbiavimo tarp administracijos, mokytojų ir specialistų“, – sakė specialioji pedagogė. Jos tvirtinimu, dėl to daug metų niekas nesikeičia – mokyklose neretai neatsižvelgiama į individualius vaikų poreikius, jiems nesudaromos palankios mokymosi sąlygos.
„Mes susikoncentruojame į specialiuosius pedagogus, bet reikia koncentruotis į bendrojo ugdymo mokytojus ir jų kompetencijų plėtimą, – pritarė R. Greimaitė. – Stebuklai prasideda klasėje, kai mokytojas dirba sistemingai, išmintingai, pamatuotai, kai jis daro intervencijas, stebi, keičia, moko, ugdo, pritaiko. O kai mokytojui dar padeda specialistas, išeina tikrai galingas ginklas, kuris gali bet ką keisti.“
Diskusijos dalyviai iškėlė daug klausimų, ne į visus buvo atsakyta. Asociacijos „Kitoks vaikas“ valdybos pirmininkė Daina Šiekštelytė Valkerienė pažadėjo – bus organizuojama dar ne viena panaši diskusija.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
