Gyvenu gerai, kaip visi. Dirbu mėgstamą darbą, dabar treniruoju tiktai vieną sportininką – labai gabų aštuoniolikmetį Domantą Pošką. Kaip toliau seksis – žiūrėsiu, viliuosi, kad jis taps olimpiečiu. Taigi nuo sporto nenutolau, o gyvenimas šiek tiek pasikeitė, bet eina sava vaga. Kalbi apie klastingą ligą, kuri užpuolė prieš porą metų?
Į savo ligą stengiuosi per daug nekreipti dėmesio, ačiū gydytojams, kurie mane gydo. Liga užpuolė netikėtai, praėjusių metų rugsėjį man buvo padaryta žarnyno operacija. Stengiausi nepulti į neviltį, su liga apsipratau. Atlikau visas gydymo procedūras, perėjau chemoterapiją, dabar esu prižiūrimas gydytojų. Kiek viskas tęsis – nežinau, priklausys nuo mano organizmo. Kol kas einasi neblogai, tikiuosi, kad viskas bus gerai. Manimi ypač rūpinasi žmona Tatjana, kuri yra didelis mano gyvenimo ramstis, ji prisiėmė savų ir daugumą mano rūpesčių, dėl to man lengviau. Tatjana, su kuria mes kartu jau 28-eri metai, laiko visus kampus. Vienas kitą puikiai pažįstame, pasitikime.
Iš pagrindų pasikeitė mano mityba, daugiau save prisižiūriu. Anksčiau mėgau valgyti aštriai, o dabar kiaulieną vis dažniau keičia jautiena, veršiena, kalakutiena, vištiena. Iš dalies gal ir geriau, organizmas turi išsivalyti. Šiek tiek nukrito svorio. Stengiuosi palaikyti fizinę ir psichologinę formą, kiek leidžia galimybės, sportuoju, einu pasivaikščioti. Pamažu atsigaunu, bet visiškai atsitiesti prireiks laiko. Esu tarsi naujai gimęs, dabartinis mano gyvenimas visai kitoks, bet jis man patinka.
Nuo tos įsimintinos 1992 m. rugpjūčio 5-osios jau prabėgo 22-eji metai. Ar prisimeni auksinį metimą Barselonos olimpiniame stadione?
Auksinis buvo penktasis metimas. Buvo didžiulė rizika peržengti sektoriaus ribą, bet sugebėjau išsilaikyti. Dabar tikrai galiu pasakyti, kad nepadariau to, ką galėjau padaryti – diskas galėjo nuskrieti porą metrų toliau. Po labai lengvai susiklosčiusių kvalifikacinių varžybų finale ketinau diską numesti 67–68 metrus. Pamenu, kai iki lemiamų kovų buvo likusios dvi dienos. Labai prailgo tos laukimo valandos, kamavo didžiulė įtampa. O auksinis metimas ir šiandien mano akyse. Gerai prisimenu, kaip įžengiau į sektorių, buvau labai susikaupęs, bet šiek tiek susikaustęs. Švystelėjęs diską pamačiau, kad jis blogai lekia, lyg ta varna, kaip mes, disko metikai, sakome. Bet numečiau tiek, kiek užteko nugalėti. Svarbiausia, kad vokiečiui Jürgenui Schultui manęs nepavyko pralenkti. Lietuvos trispalvė, varžovų sveikinimai, grįžimas į Vilnių, pagerbimai – visa tai niekada neišblės iš mano atminties.
Dabar pagalvoju, kad galėjau toliau numesti ir Seule, kai tapau olimpiniu vicečempionu. Tačiau tada per treniruočių stovyklą tolimajame Vladivostoke susirgau, perpūtė vėjai. Tada tikrai buvau stiprus. Bet pelnytu olimpinių žaidynių sidabro medaliu be galo džiaugiausi. Padariau viską, ko buvau vertas kaip sportininkas. Tos mano pergalės – tai ir didžiulis mano trenerio, šviesaus atminimo Vytauto Jaro, kuris buvo aukščiausio lygio specialistas, nuopelnas. Tai mudviejų laimėjimai.
Savo sportinę karjerą pradėjai Panevėžio internatinėje sporto mokykloje, į kurią tave pakvietė treneris Petras Dromantas.
Esu laimingas, kad patekau į šią internatinę mokyklą, kurioje buvo suburti geriausi Lietuvos atskirų sporto šakų treneriai. Geras maitinimas, režimas, drausmė. Jau vien režimas daug davė. Jaunam žmogui laisvė – viskas, o mus Panevėžyje kaip reikiant drausmino, tos laisvės, kad ką noriu, tą darau, nebuvo. Tiems, kurie norėjo siekti gerų rezultatų, tai buvo didžiulis pliusas. Ta drausmė ir man daug padėjo. Kaime dariau, ką norėjau, o internatinėje mokykloje reikėjo laikytis režimo: pusryčiai, mankšta, treniruotės, pamokų ruoša. Stiprūs treneriai gerus pagrindus perteikė ne tik man, bet ir Virgilijui Aleknai, Vilhelminai Bardauskienei. Labai sveikintina, kad premjero Algirdo Butkevičiaus iniciatyva bus atgaivinta ši jaunųjų sportininkų rengimo kalvė.
Tiktai norėtųsi, kad ir dabar būtų panaši tvarka, kokia mano sportavimo laikais buvo. Viskas buvo kartu – mokslas, sportas, maitinimasis, gyvenimas, auklėjimas, mokytojai, režimas. Tik nežinau, kaip bus su treneriais, kurių ne tiek daug liko, kiek sportininkų ten galės mokytis ir sportuoti, kas juos išlaikys.
Panevėžys – patogi vieta. Be to, aš, vos sugalvojęs grįžti į gimtąjį Šilutės rajoną, tai galėjau daryti nemokamai, tėvus galėjau lankyti bet kada ir kiek panorėjęs kartų.
Jeigu Panevėžio internatinė sporto mokykla tave pakviestų dirbti treneriu, ar sutiktum?
Kol kas nelabai, nes turiu D.Pošką, su kuriuo reikia atsakingai dirbti. Bet nežinau, kaip seksis toliau, nes pats įsitikinau, kad jeigu ką nors planuoju, 50–70 proc. nepasitvirtina, viskas išeina kažkaip kitaip. Pašokčiau iki lubų, jeigu mano mokinys pagerintų mano rezultatus ir nueitų dar toliau. Prisimenu, kai 1981 m. pavasarį Feodosijoje pagerinau V.Jarui priklausiusį Lietuvos rekordą (65 m 62 cm), jis buvo neišpasakytai laimingas, nors ir neteko rekordo. Manau, ir Domantas gali toli mesti. Jeigu netikėčiau, kam tada dirbti. Jis 2 kg diską sviedžia 57 m, o 1,75 kg įrankį – 63 m 80 cm. Tai visai geri rezultatai, tačiau dvimetrinio, gana ilgų rankų, puikios koordinacijos ir greičiu pasižyminčio sportininko nenoriu skubinti. Domantas tarytum gimęs mėtyti diską. Per 2013 m. pasaulio jaunių čempionatą jis užėmė šeštą vietą, o Europos jaunimo iki 20 m. čempionate, rungtyniaudamas su dvejais metais vyresniais sportininkais, pasižymėjo ir ieties metimo sektoriuje bei liko penktas. Su juo malonu dirbti, abu puikiai sutariame.
Ir tu, ir V.Alekna – kaimo vaikai. Ar ir dabar talentingų disko metikų verta paieškoti kaimo vietovėse?
Kol kas kaimas nėra priartėjęs prie miesto, ten nėra tiek pagundų, be to, ir maistas sveikesnis, ir vaikai stipresni. Tačiau tėvai jau mažiau laiko gyvulių, apie kuriuos mes šokinėdavome ir nuo šių darbų stiprėdavome fiziškai. Esu įsitikinęs, kad kaimas vis dėlto pati geriausia vieta ieškoti gabių metikų. Mieste daugiau įvairiausių stresų, kitoks oras, vanduo. Viskas išblaškoma, išdraskoma kitokiomis kryptimis. Sportas – tai juodas darbas plius talentas. Prie viso šito kaimo vaikai yra pripratę. Mes kasdavome bulves, veždavome mėšlą, kraudavome šieną – tai puikus būdas stiprėti. Tėvelis buvo vairuotojas, o mama – auklė. Darbo namie man pakakdavo.
Dar 1986 m. Europos čempionate diską nusviedei 67 m 7 cm, po poros metų Smalininkuose – 70 m 6 cm. Toliau diską metė tiktai V.Alekna. Kodėl dabar neatsiranda daugiau lietuvių, galinčių nusviesti diską taip toli?
Šitie rezultatai neatėjo iš karto, juos pasiekiau būdamas 26–28 metų. Kaunietis Andrius Gudžius yra gerokai jaunesnis, jam dar reikia padirbėti. Kiekvienas turime savas galimybes, Andrius tikrai gabus metikas, greitas. Ir jis, ir D.Poška, dar Eligijus Ruškys, manau, šiuo metu yra patys perspektyviausi Lietuvos jaunieji disko metikai, o daugiau gabaus jaunimo nematau. Man pavyko su treneriu – V.Jaras buvo sukaupęs didžiulę patirtį, kurią perdavė man. Padarėme, ką galėjome, bet savo sportiniame kelyje neišvengiau klaidų, traumų, kurių pats prisidariau. 1987 m. pasaulio čempionate Romoje buvau šeštas, nes žiemą, treneriui atsigulus į ligoninę, patyriau pėdos traumą. Kaip maksimalistas, padidinau treniruočių krūvius ir susivariau pėdą. To visai nereikėjo daryti. Tais metais kilo mano rezultatai, tereikėjo ramiai padirbėti ir sulaukti čempionato. Patirties dar nebuvo, o reikėjo dirbti mažiau, bet kokybiškiau.
Dabar viską daryčiau kitaip. 70 m 6 cm tikrai nebuvo mano riba. Padariau labai daug ir techninių klaidų, nes jaunystėje diską mėčiau nuo žolės, o tai – visai kitokia technika, greitis, diską išmesdavau daug lėčiau. Po to viską bandžiau taisyti: kartais pavykdavo, kartais ne. Pirmasis mano žingsnis buvo klaidingas.
Kas sunkiau – pačiam mesti diską ar kitus mokyti?
Per metus atlikdavau 7 tūkst. metimų. Lyg ir daug, bet tai nėra nieko nuostabaus. Norint pasiekti gerą sportinę formą, vienam užtenka 5 tūkst. metimų, o kitam ir 8–9 tūkst. nepakanka. Prisipažinsiu atvirai: sunkiau dirbti treneriu, nes čia didesnė atsakomybė, reikia padaryti daug daugiau darbų, kurių nereikėdavo atlikti, kai aktyviai sportavau. Ar D.Poškai stengiesi įskiepyti savo metimo techniką?
Ne. Nemanau, kad mano technika ideali, dabar labiau žiūriu į bendrus pagrindus, kurie reikalingi disko metikui. Tai paremta galingumu, greičiu, kojų darbu. O kalbant apie techniką, faktiškai jau viskas išrasta, viskas žinoma. Gal tikiesi, kad D.Poška pateks į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes?
Mokinio tikrai neskubinsiu, yra daug pavyzdžių, kada sportininkus skubinant, jie po kažkiek laiko būna išsemti arba traumuoti ir jų sportinė karjera baigiasi. Kiekvienam atletui ateina sava olimpiada, kuriai reikia rengtis. Jeigu Domantas patektų į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, būtų fantastika. Dabar jam – vos 18 metų, viskas prieš akis. 2012 m. dalyvavai Lietuvos dviračių maratono varžybose, vadinasi, gyveni ne vien lengvąja atletika?
Į maratoną buvau pakviestas kaip svečias. Dviračiu buvau važinėjęs tik vaikystėje. Dieve mano, kokia buvo kančia važiuoti 27 km distanciją. Tiek privargau, jog dabar visiškai nenoriu vėl sėsti ant dviračio. Tų varžybų man užteko visam gyvenimui. Gyvenu Sporto gatvėje, aplink puikios sąlygos pasivaikščioti – einu per tiltą, užlipu į kalnų parką, grožiuosi Nerimi. Pasivaikščioti labiausiai mėgstu, saulei krypstant vakarop.
Per Sidnėjaus olimpines žaidynes buvai vėliavnešys, 2012 m. apie tave buvo sukurtas dokumentinis filmas „Pirmasis“, praėjusiais metais gimtojoje Šilutėje buvo išlieta 49,5 cm dydžio tavo pėda ir bronzos plokštelė įmontuota į grindinį uoste. Vadinasi, nesi užmirštas?
Na, ne, gaunu įvairių pakvietimų. Tos mano išlietos pėdos tapo savotiška Šilutės tradicija, toje uosto poilsio zonoje rengiamos įvairios šventės, yra gausiai lankomos šilutiškių. Šiemet žadama išlieti Evaldo Petrausko pėdą, yra „gaudomas“ Mindaugas Timinskas. Šilutiškiai kiekvienais metais nori įamžinti kokio nors sportininko atminimą. O kaip jaunoji karta, ar tave pažįsta?
Mane daugiau pažįsta vyresnės kartos žmonės, o jaunimas ne visi, labiau pažįsta Virgilijų. Labiausiai esu žinomas Šilutėje, ypač Juknaičiuose. Savo gimtinėje prieš porą metų, kada dar buvau sveikas, surengiau disko metimo pamokėles, vaikams parodžiau, kaip reikia mesti. Jaunimui tai buvo didžiulė atrakcija, visi lyg patrakę bėgo paskui tą diską, bijojau, kad kuriam nors jų nepataikyčiau. Vos tik užsimoju mesti, o vaikai, žiūrėk, jau ir bėga. Diską buvau priverstas mesti kuo aukščiau.
Buvo gana įspūdinga, po to pamokėlių dar vyko sporto šventė, vaikai galėjo išbandyti jėgas daugelyje rungčių.
Rudenį bus surengtos tavo vardo taurės varžybos Vilniuje, kurias ėmėsi globoti Lengvosios atletikos asociacija ...
Kai artės ta data, su varžybų rengėjais tarsiuosi, kaip tą šventę gražiau surengti. Įvairaus amžiaus metikams yra dar vienos varžybos, kur galima visiems susitikti, pabendrauti, na, ir parungtyniauti. Puiku, metikams tokių varžybų nėra daug.
Marytė Marcinkevičiūtė, "Olimpinė panorama"
