Zinaida olimpinių žaidynių moterų disko metimo finale pagerino savo sezono rekordą ir užėmė 10-tąją vietą. Lietuvės mestas diskas nuskriejo 61,89 metrų. „Man užuojautą siuntusiems žmonėms palinkėjau, kad jiems pasisektų, - šyptelėjo sportininkė. - Paskutiniai olimpinio ciklo metai buvo labai sunkūs, todėl dabar džiaugiuosi“.
- Zinaida, papasakok, kaip tavo gyvenime atsirado disko metimas?
- Keista, ar ne? Iš krepšinio atėjau. Žaidžiau krepšinį, tačiau treneris mane pakvietė išbandyti disko metimą. Žinojau apie bėgimą, šuolius, o kas yra tas disko metimas, daug informacijos neturėjau. Nuėjau „for fun“ į treniruotes. Pirmieji metai nebuvo lengvi, nes blaškiausi tarp krepšinio ir disko metimo. Iš treniruočių namo grįždavau be fazės, pamokas ruošdavau naktimis. Pirmo savo metimo nepamenu, tačiau pamenu pirmą gerą rezultatą. Tada numečiau 48 metrus. Tose lengvosios atletikos varžybose disko metimas buvo paskutinė rungtis, stadiono gale jau treniravosi futbolo komanda, o aš žengiu į sektorių. Išmečiau diską ir matau, kad jis skrieja tiesiai į futbolininkus. Visi pradėjo šaukti „Atsargiai“... Tai yra vienas įsimintiniausių mano prisiminimų (juokiasi).
- Kuo pakerėjo ši sporto šaka?
- Iš pradžių manęs niekas ten nežavėjo. Sportavau ir tiek. Patiko. Pradžioje mūsų merginų buvo nemažai, vėliau pastebėjau, kad likau viena su vaikinais. Po kiek laiko iš Skuodo išvažiavau į Vilnių. Ten buvau viena disko metikė – grupėje buvo vieni vaikinai. Visi išsibarstė ir dabar viena varau. Nuo 2005-ųjų Lietuvoje diską, praktiškai, mėtau pati su savimi. Nėra konkurenčių.
- Kodėl sunku prisivilioti merginas į šią sporto šaką?
- Jos ateina, bet jaunoji karta yra visai kitokia – jie ateina ir sako „Aš vis vien nebūsiu pirma“. Toks jų mąstymas. Jiems reikia būti pirmiems, jei nemato perspektyvų būti geriausiais, jie nesportuoja ir nesirungia. Be to, atranka nėra labai aktyviai vykdoma. Treneriai turi po kelis sportininkus, bet jie greitai nubyra. Kas bus, kai mes baigsime sportuoti? Bus didelė skylė sektoriuje.
- Kodėl krepšinį iškeitei į disko metimą?
- Nes gerai sekėsi. Man vis medalius kabino, o ką tame krepšinyje? Ten reikėjo bėgioti, o man tai nelabai patinka. Žaisdavau vidurio puolėja. Devintoje klasėje nusprendžiau būti ištikima disko metimui.
- Kas svarbiausia psichologiškai disko metime?
- Viskas priklauso nuo sportininko amžiaus, patirties. Kai esi jaunesnis nieko negalvoji, tiesiog eini dalyvauti į varžybas vedamas azarto. O dabar? Kovoju su savimi, nes reikia nuolat perlipinėti per save... Ką aš galvojau per kvalifikacinius metimus Rio? Ta diena buvo vienas didelis bajeris. Juk ryte atrodė, kad bus karšta diena. Į krepšį sugebėjau susidėti visą savo gyvenimą: ir rankšluosčių daug, dvejos poros batų... Apsikroviau dviem kuprinėmis. Pasižiūrėjau pro langą iki išvykimo į sektorių likus dviem valandom: debesys eina, kyla vėjas. Prireikė sektoriuje man visko. Pradėjo lyti, išėjau į sektorių visa šlapia, diskas šlapias... Išmečiau kažkokią pliurzą į tinklą ir tiek. Mus nuvedė po stogu, vėliau pranešė, kad varžybos tęsiasi, tačiau iš naujo bandymų atlikti nebus galima. Nuėjau į sektorių su nusiteikimu „Pasistengsiu“. Gerai pasiruošiau, susikaupiau... Vienu metu vos nepradėjau melstis. Žinai, kartais būna lyg tyčia kokia kiaulė pasikiša: tai oras, tai dar kas nors. Atrodo, kad esi gerai pasiruošęs, o gaunasi „Ne, tu šiandien nemesi“. Pamaniau „Dieve, kodėl? Leisk man bent kartą gerai pasirodyti“. Važiuodama autobusu į kaimelį dar nežinojau ar patekau į finalą ir vienu momentu net susigraudinau pamanius, kad nepatekau...
- Graudulys užklupo netikėtai?
- Žaidžiau tuo metu „Candy Crash'ą“ autobuse (juokiasi) – kelias juk ilgas iki kaimelio. Maigiau planšetę ir tiesiog į galvą šovė mintis, kad nepatekau. Išlipusi iš autobuso sulaukiau žinutės su sveikinimais patekus į finalą. Iškart viskas atslėgo. Faina.
- Ar prieš olimpines žaidynes mintyse prabėgo visi metai atiduoti sportui?
- Prieš šias olimpines žaidynes stengiausi apie tai negalvoti, nes paskutiniai metai buvo tikrai sunkūs. Tokio baisaus sezono dar niekada neturėjau. Didelį darbą atlikau viena, niekas už mane nieko nedarė, pati diską mėčiau, pati atėjusi į stadioną ginčydavausi su žmonėmis, norėdama įrodyti, kad man reikia treniruotis. Džiaugiuosi, kad priežiuros, patarimų ir globos sulaukiau iš trenerio Vaclovo Kidyko. Nesižvalgau į savo karjeros praeitį. Pati žinau, kad man ne dvidešimt. Po Londono olimpinių žaidynių buvo visai kitaip, nes jaučiau, kad dar galiu tuos keturis metus ramiai sportuoti. Tikėjau, kad viskas bus geriau. Net nepastebėjau, kaip tie metai prabėgo.
- Ar norėtum, kad laikas sustotų?
- Juokauju, kad jaučiuosi užstrigusi ties 23-uoju gimtadieniu, nors netrukus pačiai bus 32-eji. Net juokinga. Šįkart džiaugiuosi, kad pavyko gerai pasirodyti žaidynėse, gavau šansą ruoštis Tokijo žaidynėms. Juk negalima viską taip lengvai paleisti. Yra pavyzdžių, kai sportininkai gerai pasirodo ir 37-erių. Valio, reiškia, nebūtina būti dvidešimties norint dalyvauti. Norėčiau būti anksčiau – paprastas atsakymas. Ateities planai? Jei viskas gerai – Tokijas. Jei nesigaus sustrateguoti, reikės eiti dirbti normalų darbą. Dabar irgi dirbu trenere sporto centre su jaunimu. Sunku su jaunąją karta. Dirbu su mergaitėmis iš ketvirtų, septintų klasių. Tai yra amžius, kai žmogučiui reikia čia ir dabar: reik medalių, po to jau ir medaliai netenkina. „Aš galiu nusipirkti medalį“, - tokios frazės yra mėtomos. Turi verstis per galvą, kad sugebėtumei įrodyti, kad sportas – ne apie tai.
- Bet Skuode, mažame miestelyje, turėtumei būti žvaigždė?
- Ne. Skuode yra sudėtinga situacija, nes ten tokia sportininkė esu viena. Norėtųsi, kad būtų aplink buriami kiti sportininkai, tačiau taip nėra. Esu vienas karys stadione. Per paskutines treniruotes prie manęs priėjo merginos ir pasakė, kad darys treniruotę. Aš gražiai atsiprašiau, paaiškinau, kad treniruojuosi, mėtau diską, pasiūliau joms saugią vietą stadione. Jos buvo labai užsispyrusios, joms reikėjo treniruotę daryti prie mano sektoriaus. Paprašiau man leisti pasiruošti išvažiuoti į olimpines žaidynes. Atsakymas buvo „Ne“. Jos pasakė, kad man netrukdys, perspėjau, kad diskas gali išslysti... „Ne, viskas gerai, mes pasportuosime, nes tu mūsų laiką užėmei“. Penkiolika metų sportuoju tame stadione, o jas mačiau antrą kartą. Taip ir nesupratau, kaip galėjau užimti jų laiką. Buvo nemalonus mini konfliktas... Nesąmonė. Taip ir gyvenu. Gyvenu mažame mieste, kur žmonės pasportuoja, o toliau - muzikėlė ir „trali-vali“. Nėra ten rimtų sportininkų.
- Juk esi olimpietė, tave žino visa Lietuva...
- Į akis man to tiesiai niekas nesakė, bet užuominų jau esu susilaukusi – jie apsidžiaugtų, jei manęs ten nebūtų.
- Nenorėjai išvažiuoti?
- Kokia yra Lietuvos ateitis? Visi išsibėgios, nes čia jauni žmonės yra nereikalingi. Kai mokiausi Kaune, visi nuolat klausė „Zina, matyt, tu Skuode žvaigždė, tave žmonės ant rankų nešioja?“ Kol esi jaunas nekreipi į tai dėmesio, tačiau pati pradėjusi dirbti trenere, supratau, kad jeigu tave nori suvalgyti, tikrai tai padarys. Nesvarbu, kad esi olimpietė.
- Nuo skaudžių temų pereikime prie paprastesnų – ką tau reiškia būti olimpiete?
- Tai realybė, o ne skaudžios temos. Ką man reiškia būti olimpiete? Juk ne kiekvienas juo yra. Tai nėra lengva. Jeigu būtų lengva, dabar Rio būtume turėję dar dvi disko metikes. Dauguma lietuvių mano, kad tapti olimpiečiu yra labai paprasta, tiesiog tereikia spragtelėti pirštais. O man tai yra labai daug. Smagu čia matyti sportininkus, kurie už savo nugaros turi begalinę palaikymą. Yra smagu matyti sportininkus, kurie patenka į dešimtuką ir dėl jų džiaugiasi. O pas mus? Tarsi viskas atvirkščiai: „Kas tu? Olimpietė? Vis vien nieko gero nelaimėsi...“ Lietuviams matyt kitokių vietų nei auksas, sidabras ir bronza nėra... Lietuviai nemoka džiaugtis, pripažinkime tai, būkime biedni, bet teisingi. Kartais su varžovėmis smagiau pasisveikini negu lietuvis su lietuviu, kai susitinka ilgai nesimatę. Tačiau noriu pasidžiaugti, kad šiais metais turėjau šalia žmonių, kurie žinojo, kokie sunkūs buvo mano metai ir mane palaikė - tai mano draugas, šeima, keli artimiausi bičiuliai ir pirmasis treneris.
- Zinaida, o kada bus laikas savo šeimai?
- Kai nustos rezultatai kilti (juokiasi) Pakalbame apie tai... Tačiau gyvenime, kaip ir sporte turi turėti komandą. Vienas juk nieko nepadarysi. Gyvenime tai irgi galioja. Reikia turėti, kas pažiūrės, paglobos vaiką... O vienas esi atsakingas už vaiką, būsimą vyrą. Tada reik daug darbų vienai nudirbti. Viskas bus, kai bus ta komanda, kuri galės pasakyti „O, aš galėsiu pabūti auklė, o tu varyk“. Visada ieškau postūmio ir pritarimo.
