Panevėžietė Gabija Navickaitė, nuo vaikystės svajojusi aplankyti Ameriką, šią savo svajonę įgyvendino: jau antrą vasarą iš eilės ji ne tik dirbo toje šalyje, bet ir keliavo. Ir suprato, kad jos svajonių šalis – Lietuva. Gabija džiaugiasi, kad įgyvendino savo svajonę – per dvi vasaras ne tik užsidirbo pinigų, bet ir apkeliavo kone visą Ameriką. G. Navickaitės albumo nuotr.
Pietūs kaubojams
Daugeliui lietuvių Amerika vis dar yra svajonių ir neribotų galimybių šalis. Panevėžietė Gabija Navickaitė, žiūrėdama kino filmus apie šią už Atlanto esančią šalį, jau nuo vaikystės svajojo kada nors ją būtinai aplankyti ir savo akimis įsitikinti, ar iš tiesų ji tokia, kokia vaizduojama filmuose.
Jos svajonei buvo lemta išsipildyti, kai vieną dieną žvilgsnis užkliuvo už reklaminio lankstinuko, kviečiančio studentus vasaros atostogas praleisti dirbant ir keliaujant ne kur kitur, o Amerikoje.
„Be galo norėjau savo akimis pamatyti Ameriką ir įsitikinti, ar ji tikrai tokia, kokia vaizduojama filmuose. Ypač mane traukė Niagaros krioklys. Kai pamačiau lankstinuką, iš karto supratau, kad tiesiog negaliu nepasinaudoti tokia proga. Programa unikali tuo, kad galima ir pakeliauti, ir užsidirbti. Be to, labai norėjau patobulinti savo anglų kalbos žinias“, – „Sekundei“ pasakojo mergina.
Tad išlaikiusi egzaminus Gabija susikrovė lagaminus ir praėjusių metų vasaros pradžioje išskrido į svajonių šalį. O šiemet ji pasiėmė ir geriausius draugus.
Pirmaisiais metais panevėžietė įsidarbino padavėja nedidelėje kavinėje istoriniame 66 kelyje, kuris jungia Čikagą ir Los Andželą ir tęsiasi beveik per visą Ameriką. Kavinėje ji dirbo ir padavėja, ir virėja, ir valytoja. Per dešimt dienų Gabija su draugais aplankė Didįjį ir Antilopės kanjonus, Mirties slėnį, garsųjį Niagaros krioklį, Holivudą, San Franciską, Malibu ir daugybę kitų vietų.
Per dešimt dienų Gabija su draugais aplankė Didįjį ir Antilopės kanjonus, Mirties slėnį, garsųjį Niagaros krioklį, Holivudą, San Franciską, Malibu ir daugybę kitų vietų.
„Norėjosi iš vidaus pamatyti kavinės veiklą, todėl teko išbandyti įvairiausius darbus. Dirbau netoli Teksaso, tad dažniausi mano klientai buvo kaubojai, čia ateidavę suvalgyti po suvožtinį ir išgerti kokakolos. Su plačiakraštėmis skrybėlėmis, kaustytais batais, didelėmis sagtimis diržais – lygiai tokie patys, kokius matydavau filmuose“, – juokiasi studentė.
O šiemet Gabija pasirinko tvarkytojos darbą penkių žvaigždučių viešbutyje ir apartamentuose ant vandenyno kranto. Darbo diena trukdavo ir po 12–13 valandų. Nuo ankstaus ryto ji tampydavo po kelis kilogramus sveriančias rankšluosčių ir patalynės stirtas, blizgindavo kambarius ar tvarkydavo klientų išmėtytus daiktus. Po tokios dienos ne tik nesinorėdavo niekur eiti, bet ir apimdavo bejėgiškumo jausmas.
„Norėjau pabandyti dirbti ką nors kita, bet antrą kartą namų tvarkytojos darbo nebesirinkčiau. Fiziškai jis labai sunkus. Aišku, ir padavėjos darbas nebuvo lengvas, reikėjo nuolat šypsotis, nors vos ant kojų pastovėdavau. Tačiau tvarkant namus buvo ir tokių momentų, kad užėjusi į kambarį pradėdavau verkti. Per tuos du mėnesius numečiau daug svorio, o kojos tapo raumeningos, nes praktiškai visą dieną tekdavo bėgioti. Maniau, kad nebeištversiu. Buvo, kad viską norėjosi mesti ir grįžti į namus, tą krizę patyrėme visi. Bet išgyvenome“, – šypsosi G. Navickaitė.
Dirbtinių šypsenų šalis
Po tokio darbo labiausiai norėdavosi griūti į lovą ir ilsėtis, apie keliones net minties nebūdavo. Jeigu turėdavau laiko, stigdavo jėgų. Todėl lietuviai į kelionę po Ameriką leidosi tik atsisveikinę su savo darbdaviais. Per dešimt dienų jie aplankė Didįjį ir Antilopės kanjonus, Mirties slėnį, garsųjį Niagaros krioklį, Holivudą, San Franciską, Malibu ir daugybę kitų vietų.
„Pervažiavome praktiškai visą Ameriką, labiausiai nerimavome, ar mašina atlaikys tokią kelionę. Taip ir buvo, važiuojant Mirties slėniu sugedo automobilis – nuo karščio prikepė stabdžių trinkelės ir užkaito variklis.
Gabija Navickaitė.Dykumoje dienomis beprotiškai karšta, ant akmens gali net kiaušinį išsikepti, o naktimis šalta. Aplink nė gyvybės, kur žiūri, vien dykuma, net kaktusai neauga. Laimei, naktį mašina atvėso ir galėjome tęsti kelionę“, – linksmai pasibaigusį nuotykį prisiminė Gabija.
Merginos teigimu, Amerika be galo graži šalis, tačiau ten gyventi nenorėtų. Iš pradžių jai kiek keista buvo, kad žmonės nuolat šypsosi ir atrodo be galo laimingi. Yra perdėtai paslaugūs ir pasiruošę pagelbėti visada ir visur. Bet yra veidmainiai: be galo lipšnūs tik prie svetimų.
„Nežinau, gal tik mums, lietuviams, tos šypsenos atrodo keistai. Gal mes dėl savo istorinės patirties viską matome daugiausia tamsiomis spalvomis. Tačiau vėliau supratau, kad jų šypsenos nėra tikros ir nuoširdžios: prie europiečių šypsosi, yra be galo linksmi, bet tik nusisukę elgiasi visai kitaip“, – pažymi mergina.
Jai įstrigo ir tai, kad amerikiečiai mažai kuo domisi, yra daug neišsilavinusių žmonių, ne visi žino net tokias dideles šalis kaip Vokietija ar Prancūzija, jau nekalbant apie Lietuvą. Gabija susidūrė net su tokiais, kurie nežino, kad jau keli dešimtmečiai, kai nebėra Sovietų Sąjungos.
„Kita vertus, mums, europiečiams, būtų daugiau galimybių įsidarbinti, siekti karjeros aukštumų. Amerikoje labai vertina europiečius už jų išsilavinimą“, – sakė Gabija.
Kontrastų kaleidoskopas
Amerikoje nuolat gyventi lietuvė nenorėtų ir dėl itin prasto maisto. Amerikiečiai yra tiesiog pamišę dėl greitojo maisto. Nereikia net išlipti iš mašinos – viskas patiekiama pro automobilio langą, todėl šioje šalyje tiek daug apkūnių žmonių.
Gabija Navickaitė.„Keista, kai jie tuo pat metu valgo sumuštinius su mėsa ir daržovėmis ir gardžiuojasi ledais ar pyragaičiais. Tas sūraus ir saldaus maišymas man nesuprantamas. Amerikoje gana sunku rasti sveiko maisto, o jeigu ir randi, jis gana brangus. Ne kiekvienas sau gali leisti jį pirkti, tad arba reikia visai nevalgyti, arba valgyti greitąjį maistą. Bet mums pasisekė, kad mūsų darbdavys buvo sveiko gyvenimo būdo šalininkas – pagrindinį mūsų racioną sudarė tik švieži vaisiai ir daržovės“, – pasakojo Gabija.
Šalyje už Atlanto lietuvę kiek trikdė ir per didelė tautų ir kultūrų maišalynė. Nors ji visada gerbė įvairių tautų atstovus, tačiau kiek nejaukiai jausdavosi atsidūrusi meksikiečių rajonuose.
„Ameriką pamačiau tokią, kokią ir įsivaizdavau: greitas gyvenimo tempas, nesveikas maistas, kultūrų maišalynė. Tiesa, ta šalis tokia didelė, kad net neįmanoma jos apibūdinti keliais žodžiais. Pavyzdžiui, rytinėje pakrantėje, Vašingtone, Niujorke, žmonės nuolat skuba, lekia. Kostiumai, lagaminėliai, verslo susitikimai.
Žmonėms rūpi tik pinigai, įvaizdis ir kuo aukštesnės pareigos. O vakarinėje dalyje visi atsipalaidavę, niekur neskuba, mėgaujasi vandenynu, saule ir palmėmis. Ši dalis man patiko labiausiai, o grįžus į lietuvišką rudenį apėmė nostalgija“, – kalbėjo G. Navickaitė.
Kita stotelė – Kanada
Patirtis, įgyta Amerikoje, neįkainojama. Gabija džiaugiasi, kad įgyvendino svajonę – pamatė tai, ką ir norėjo. Ir žinoma, patobulino savo anglų kalbos žinias. Pirmąją vasarą kalbėti angliškai buvo kiek sunku, o šiemet jau laisvai galėjo bendrauti.
„Įgavau ir daugiau drąsos. Nors ir anksčiau mielai bendraudavau su žmonėmis, bet kartais jausdavau tam tikrą nerimą, dabar viso to neliko. Įgijau daugiau patirties, kad ir tvarkant namus ar bendraujant su klientais. Pamačiau, kaip plėtojamas kavinių ir viešbučių verslas, kaip paskirstomos pareigos ir kas yra už ką atsakingas. Amerika – kontrastų šalis, pavergianti savo gamtos grožiu, bet atbaidanti per dideliu gyvenimo tempu ir nenatūraliomis šypsenomis.
Pagaliau pasikeitė požiūris į kai kuriuos dalykus. Supratau, kad pinigai laimės nesuteikia. Dirbau prabangiame viešbutyje, tad dažnai matydavau, kad atvažiuoja labai turtingi, bet vieniši, nelaimingi žmonės. Nors iš pažiūros atrodo, ko jiems gali trūkti. Pinigai palengvina gyvenimą, bet jais mylimo ir artimo žmogaus nenusipirksi. Laimę suteikia šeima, mylimas žmogus, galimybė keliauti, bet ne pinigai“, – savo atradimais dalijosi mergina.
Nors Gabija ką tik grįžo į Lietuvą ir dabar visas jėgas skiria tik mokslams, jos planuose jau sukasi naujos kelionės. Kita stotelė turėtų būti Kanada. Tiesa, šiemet trečią kursą baigsianti mergina svarsto, ar kitą vasarą pavyks išvažiuoti, mat jos laukia svarbus darbas – diplominio rašymas. Nors ji iš tų žmonių, kuriems nereikia labai daug mokytis, kad pasiektų gerų rezultatų. Be to, mokytis jai labai patinka.
„Gal tuos planus teks nukelti po diplominio darbo rašymo, bet į Kanadą tikrai išvažiuosiu. Ji mane traukia savo nežinia. Ji tokia paslaptinga ir kartu labai graži. Be to, ten net vasarą yra galimybė kasdien slidinėti“, – ateities planus atskleidė panevėžietė.
Visur gerai, bet namuose geriausia
Per keliones G. Navickaitė suprato, kad nėra niekur geriau kaip gimtinėje. Tą tik dar labiau sustiprino atsitiktinė pažintis Amerikoje. Parduotuvėje besimatuodama saulės akinius ji savo draugės paklausė, ar tinka. Visų nuostabai, už jų nugaros stovinti moteriškė lietuviškai pasakė, kad tikrai tinka. Kai vėliau išsikalbėjo, paaiškėjo, kad ši lietuvė, į Ameriką atvykusi prieš porą metų, čia laimingai ištekėjusi, bet svajoja kada nors grįžti į Lietuvą.
„Po savaitės mes nuvykome pas ją į svečius. Beje, ji buvo panevėžietė, prieš porą metų viena atvažiavusi į Ameriką laimės ieškoti. Čia slaugo senukus ir savo darže augina daržoves. Moteris prisipažino, kad nors dabar jai Amerikoje gerai, ji svajojanti grįžti į Lietuvą, namų trauka itin didelė.
Aš pati svajoju iki trisdešimties kuo daugiau pamatyti pasaulio, pakeliauti. Žmonės, kurie nuolat keliauja, yra kitokie, platesnių pažiūrų, su jais įdomu bendrauti. Tačiau gyventi norėčiau tik Lietuvoje, kur viskas sava ir miela“, – sakė G. Navickaitė.
Lina DRANSEIKAITĖ
