„Pajėgumų tikrai turime, reikia tik paklausos“, − teigė vienas žinomiausių Lietuvos maisto technologų Kauno technologijos universiteto profesorius Petras Rimantas Venskutonis.
Pirmasis – Singapūras
Terminas „dirbtinė mėsa“ pasirodė 2000-ųjų pradžioje ir tai buvo maistas, pagamintas iš tam tikrų augalų, kurių skonis po transformacijos būtų labai panašus į tradicinės mėsos. Pirmoji „dirbtinės mėsos“ banga buvo pagaminta iš sojos pupelių, kviečių ar kitų rūšių ankštinių augalų, javų ar grybų.
Tačiau jau netrukus „dirbtinės mėsos“ terminas įgavo kitą prasmę. Šiandien jis reiškia mėsą, pagamintą taikant naują procesą, kai mėsa ruošiama iš tikrų gyvų gyvūnų mėsos kamieninių ląstelių. Kiti dažniausiai vartojami pavadinimai yra „mėsa in vitro“, „laboratorijoje užauginta mėsa“, „sintetinė mėsa“, „švari mėsa“, „kultivuota mėsa“.
Kamieninės gyvūno ląstelės, parinktos pagal jų reprodukcijos greitį, dedamos į serumą, kuriame jos pradeda augti ir daugintis. Pagaminti valgymui tinkamą mėsą pakanka vos kelių mėnesių, o tradiciškai užauginti galviją ar kiaulę trunka apie metus.
Idealiomis sąlygomis in vitro gaminant mėsą iš kelių kiaulės raumenų ląstelių per du mėnesius būtų galima pagaminti tūkstančius tonų kiaulienos.
2013 metais Mastrichto universiteto profesorius Markas Postas pristatė pirmąjį tokiu būdu išauginto mėsainio prototipą, o tada sukūrė įmonę „Mosa Meat“, siekdamas, kad produktas būtų pristatytas į rinką iki 2021 metų. Nuo tada daugelis kitų startuolių ir laboratorijų pradėjo investuoti į šią sritį.
M. Postas 2015 metais viešėjo Lietuvoje vykusioje „Login“ konferencijoje, o po jos interviu portalui lrytas.lt teigė, kad pagrindinis tikslas yra visus mėsos vartotojus paversti dirbtinės mėsos valgytojais ir tai esą gali įvykti maždaug po 10 metų. Jis tvirtino, kad pirmieji tokios kultivuotos mėsos gamyba turėtų susidomėti prabangūs restoranai, nes pačioje pradžioje ji tikrai bus brangi, o pasiūla – nedidelė. „Sulaukus visuotinio pritarimo – tikėkimės, tai perims ir didesni tinklai“, − vylėsi M. Postas.
Tačiau bent kol kas M. Posto spėjimai ir tikslai dar neišsipildė. Pernai gruodį BBC pranešė, kad Singapūro valdžia tapo pirmąja pasaulyje, kuri leido mityboje naudoti dirbtinę mėsą, sukurtą paimant kamienines gyvūno raumenų ar riebalinio audinio ląsteles ir įdėjus į terpę, palaikančią jų augimą.
Jos gamintojų teigimu, tokia mėsa yra netgi „švaresnė“ už antibiotikais auginamą dabartinių gamintojų produkciją. Azijos valstybė tapo pirmąja, kuri leido pardavinėti laboratorijos sąlygomis užaugintą mėsą. Tiesa, ji kol kas pardavinėjama tik keliuose restoranuose ir tai yra vištienos kepsneliai.
Singapūro valdžios teigimu, nepaisant suteikto leidimo ir toliau bus stebimas šios produkcijos saugumas, tęsiamos konsultacijos su ekspertais dėl jos tinkamumo.
Ištakos – prieš karą
Profesorius P. R. Venskutonis teigė, kad dirbtinės mėsos pradininku galima laikyti ne M. Postą, už 250 tūkst. dolerių sukūrusį pirmąjį dirbtinės mėsos mėsainį, o britų politiką, Didžiosios Britanijos premjerą Winstoną Churchillį.
„Jis dar prieš karą, kokiais 1933 metais, pasakė, jog yra absurdas auginti visą vištą tam, kad būtų galima suvalgyti tik jos sparnelius ar krūtinėlę. Jis jau tuomet svarstė, kad tuos produktus būtų galima užauginti atskirai tam tikroje terpėje. Bet, žinoma, dirbtinės mėsos bumas prasidėjo tik šiame amžiuje“, − teigė pašnekovas.
Pagrindinės priežastys, kurios skatina dirbtinės mėsos gamybą, yra tai, kad Jungtinės Tautos prognozuoja, jog iki 2050 metų gyventojų skaičius pasaulyje pasieks 9,5 mlrd. žmonių, o gyvuliams auginti reikalingų plotų nedaugėja, be to, jie suvartoja daug vandens ir kitų išteklių, išskiria nemažai metano, kuris sukelia šiltnamio efektą.
Todėl dirbtinę mėsą imta kurti realiai siekiant sumažinti auginamų galvijų skaičių, kad klimatui būtų daroma mažesnė žala, ir dėl to, kad maistu būtų galima aprūpinti vis labiau augančią populiaciją.
„Žinoma, Lietuva nėra ta šalis, kurioje galima tikėtis labai staigaus populiacijos šuolio. Mums tikrai dar ilgai užteks mūsų šalyje užauginamos produkcijos. Tačiau globalizacijos procesai vyksta ir nors Lietuva yra maža šalis, bet atvira. Todėl net neabejoju, kad ši dirbtinė mėsa, kuri dar laikoma naujove, pasieks ir mūsų šalį. Tik laiko klausimas. Gal dešimtmetis, o gal ilgiau“, − teigė P. R. Venskutonis.
Jis pabrėžė, jog dirbtinę mėsą dabar gamina Vakarų civilizacijos valstybės, o Lietuva būtent joms ir priklauso.
„Dabar jau tikrai yra daug įmonių, kurios gamina dirbtinę mėsą. Jų yra ir JAV, ir Izraelyje, pradininkai yra olandai. Esu tikras, kad Lietuvoje gamintojų dar tikrai nėra. Matyt, kol kas neapsimoka. Nes reikia ir pasiruošimo, ir investicijų, ir specialistų. O svarbiausia – reikia rinkos, kur produktus realizuoti“, − aiškino profesorius.
Lietuvos startuolius vienijančios asociacijos „Vienaragiai LT“ direktorė Inga Langaitė taip pat patvirtino, jog mūsų šalyje dar nėra startuolių, kurie užsiimtų dirbtinės mėsos gamyba, technologijų kūrimu. „Lietuva ir lietuviai viską gali ir sugeba. Kai yra paklausa, atsiranda ir pasiūla arba atvirkščiai. Matyt, dabar dar nėra nei to, nei to“, − teigė I. Langaitė.
Proveržį lems kaina
P. R. Venskutonis pabrėžė, jog kultivuota ar in vitro vadinama mėsa yra tik viena alternatyvų, kaip sumažinti gyvulinės kilmės produktų naudojimą ir galvijų auginimą.
„Mėsos žaliava juk keičiama įvairių augalų žaliava. Mėsa iš augalinės kilmės žaliavų jau daug plačiau naudojama ir Lietuvoje tokių produktų tikrai yra nemažai. Soja buvo vienas pirmųjų produktų, bet yra ir žirniai, ir kanapių baltymai. Mėsos pakaitalų gamyboje galima pritaikyti daug medžiagų, kurios turi nemažai baltymų. Kolegos Kauno technologijos universitete sparčiai dirba šia linkme – iš augalinės kilmės žaliavų kuria mėsą.
Ar ji turės mėsos skonį? Žinoma, nes kitaip jos nebūtų galima mėsa vadinti. Yra įvairūs technologiniai procesai, kuriais galima pagaminti ir kvapo, ir skonio medžiagas. Jos, beje, naudojamos net sustiprinti pačios mėsos skonį ir kvapą. Tad ir augalinės kilmės žaliavai galima suteikti skonį, identišką mėsai“, − pabrėžė profesorius.
Paklaustas, ar įmanoma prognozuoti, kada ant lietuvių stalo visiškai nebeliks tradicinės mėsos, o bus tik jos pakaitalai – iš augalinės kilmės žaliavų ar užaugintų iš kamieninių mėsos ląstelių, P. R. Venskutonis tvirtino, kad tai tikrai neįvyks labai greitai.
„Niekas ir nesistengia greitai visiškai pakeisti mėsą. Bet ta kryptimi einama. Juk Kinija turtėja, gyvūninės kilmės produktų poreikis milžiniškai auga ir kainos didėja. Be to, dar prisideda visokie kitokie judėjimai: gyvūnų teisių apsaugos ir vegetariniai. Tai tendencija, jog mėsos rinka pasikeis, tikrai yra, bet kad labai greitai pasikeistų ir visai neliktų mėsos, taip tikrai nebus. Ir dar praeis ne vienas dešimtmetis“, − prognozavo pašnekovas.
Tačiau jis pabrėžė, kad pokyčiai tikrai reikalingi, jei norime gyventi šioje planetoje, nes gyvulininkystės įtaka tiek ištekliams, tiek klimatui yra didžiulė.
„Lietuvoje gyvulininkystės ir mėsos pramonė labai gerai išsivysčiusi. Veikia modernios, šiuolaikiškos įmonės, bet jos naudoja tradicinius procesus. Kiek žinau, jos dabar ir nesiekia radikaliai keisti savo veiklos, kol kas gamina, parduoda ir artimiausioje perspektyvoje nelabai kas keisis. Bet atsiranda inovatyvesnių įmonių, kurios ieško nišos, ir jei tie produktai bus gerokai pigesni, tai, žinoma, atsiras ir pirkėjų, ir eksporto galimybių. Viskas labai priklauso ir nuo ekonominių dalykų. Ta in vitro mėsa savo savybėmis juk yra tokia pati kaip tradicinė mėsa. Jei ji labai atpigs, tada atsiras rinkoje ir žmonės galės ją rinktis. Juk reikia pripažinti, kad didžioji dalis vartotojų ieško pigesnių produktų. Proveržis tikrai bus, tik laiko klausimas“, − teigė P. R. Venskutonis.
Gyvūnų apsaugos organizacijos „Tušti narvai“ vadovė Gabrielė Vaitkevičiūtė vylėsi, jog dirbtinė (in vitro) mėsa kuo greičiau užkariaus rinką. „Labai svarbu, kad jos lauktų mėsą valgantys žmonės, nes tokia mėsa leis sumažinti gyvūnų žudymą ir naudojimą. Pati esu vegetarė, tad tikrai nežinau, ar valgyčiau tokią mėsą, nes jos gamyboje gyvūnai naudojami. Man pačiai sau į šį klausimą dar reikėtų atsakyti. Tačiau čia svarbiausia, kad ji tiktų mėsėdžiams, kurie daugiausia mėsos ir suvalgo, dėl kurių yra auginami ir žudomi gyvūnai“, − pabrėžė G. Vaitkevičiūtė.
Faktai
Kai kurios JAV atliktos apklausos rodo, kad šiuo metu dirbtinė mėsa vertinama gan neigiamai arba bent jau įtartinai. Iš tiesų 48 proc. respondentų „nepirktų maisto produktų, kurių išvaizda ir skonis yra tapatus mėsai, bet yra pagaminti iš ingredientų, kurie gaminami dirbtinai“. Tačiau kita apklausa rodo respondentų didelį susidomėjimą išbandyti mėsą in vitro (65 proc.), tačiau ją valgyti reguliariai planuotų tik apie 30 proc.
Skaičiuojama, kad vienam galvijui išlaikyti per dieną reikia apie 100 litrų vandens, taip pat jų reikmėms išnaudojami trys ketvirtadaliai planetos dirbamos žemės. Be to, naminių galvijų auginimui tenka 14,5 proc. visų antropogeninės kilmės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų.
Nyderlandų profesorius Markas Postas 2013 metais pasauliui pristatė pirmąjį dirbtinai mėgintuvėliuose iš gyvulių kamieninių ląstelių užaugintą mėsos kotletą, kurį sukūrė kartu su audinių inžinerijos srityje dirbančiais kolegomis. Tiesa, kaina dirbtinai išauginto gabalėlio siekė 250 tūkst. eurų. Eksperimentą finansavo kompanijos „Google“ įkūrėjas Sergejus Brinas. Šiandien „laboratorinės mėsos“ pramonės tikslas − pasiūlyti rinkai jos už mažesnę kainą nei įprastos skerdienos.
Anot „Mosa Meat“ kompanijos, kurios vienas įkūrėjų yra M. Postas, dirbtinė mėsa būtų švaresnė ir turėtų mažesnį ligų pavojų negu tradicinė, be to, būtų auginama be hormonų ir antibiotikų, taip pat joje būtų galima kontroliuoti riebalų ir kitų sudedamųjų dalių kiekį.
Patrauklus ir faktas ir tas, kad dirbtinei mėsai užauginti pakanka vos 44 dienų, o vienam gyvuliui prireikia kelerių metų. Taip pat, palyginti su tradicine mėsa, dirbtinės gamybai sunaudojama apie 7-45 proc. mažiau elektros energijos, auginimo metu išskiriama 96 proc. mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, o mėsai išgauti panaudojama 99 proc. mažesnis žemės plotas.
Teksto autorė Saulė Girdvainytė, tekstas publikuotas „Euroblogas.lt“.
