Papliurpė ir pasiskundė
Reaguodami į buvusio ambasadoriaus Vengrijoje Renato Juškos skundą, prokurorai aiškinsis, koks šėtonas ar jo įgaliotinis žemėje pasiklausė neva labai privataus jo pokalbio su kitu diplomatu. Telefonu kalbėta apie viešus Lietuvos ir užsienio šalių asmenis, einančius visai ne privačias pareigas.
Pokalbyje stebėtasi, jei kas nepamena, kad žydas Emanuelis Zingeris remia musulmonus azerbaidžaniečius dėl Kalnų Karabacho, siūlyta premjerui Algirdui Butkevičiui į kišenę priberti „siemkių“, pasisakyta apie politiką, kuris tautoje žinomas kaip „Tata“. Paminėtas ir Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas. Apie privatų ėjimą pas mergas arba įspūdžių iš privataus apsilankymo striptizo klube ten negirdėjau. Galbūt būtent dėl to, kas ten žino tikruosius motyvus, R. Juška ir skundžiasi prokurorams – galėjo privačiai pašnekėti, o neišėjo...
Noriu būti apklaustas
Neprieštaraučiau, jei prokurorai apklaustų ir mane. Mat viskas klostėsi gana komiškai. Internete aptikęs įrašą (apie jį puse lūpų iš vakaro užsiminė užsienio reikalų ministras Linas Linkeičius), bandžiau eiti tiesiausiu keliu. Paskambinau į Užsienio reikalų ministeriją ir paprašiau komentaro. Kaip būdinga su Valstybės saugumo departamentu besimeilikaujančiai institucijai, klausimų buvo paprašyta raštu. Juos paslaugiai nusiunčiau.
Tik štai atsakymas ir jo kontekstas pranoko visus lūkesčius. Priminė komišką situaciją, susijusią su sovietų raketomis Kuboje, kai blogio imperijos ambasadorius Jungtinėse Tautose nežinojo, kad imperatoriumi tuo metu buvęs Nikita Chruščiovas nebeslepia jų buvimo fakto. L. Linkevičiui viešai komentuojant, kalbant apie vidinį tyrimą, užsienio šnipus, man į elektroninį paštą atskriejo paruoštukas: „Informacinių provokacijų nekomentuojame.“ Du vieši asmenys pasisakė apie kitus viešus asmenis, vieša institucija užgiedojo skirtingomis oktavomis, tad imtis tyrimo gal ir verta. Būti apklaustas prokurorų, kaip viena iš paviešinimo grandžių, labai norėčiau, bet ne dėl visko galėsiu padėti.
O gal ne prokurorams?
Seimo nariai ir iškilūs politologai susirūpino ne šiaip sau. Iškart buvo diagnozuota, kad taip baisiai diplomatus sukompromituoti galėjo tik superprofesionalai iš užsienio žvalgybų. Net tarnybos nepraradę, o tik į kitas pareigas perkelti tauškaliai buvo įvardyti kaip provokacijos aukos.
Auka R. Juška „privačiai“ porino kolegai dėl Kaukazo – reali ir ilgametė praktika, oficialiai meluojant, kad yra kitaip. Iškalbingi yra vien šie oficialūs Užsienio reikalų ministerijos duomenys: diplomatiniai santykiai su Azerbaidžanu užmegzti 1995 metais. Su Armėnija jau 1991 metais. Pagal Europos Sąjungos programas į Azerbaidžaną važinėti ir mokyti parlamentarizmo bei kovos su korupcija (už honorarus) smagu, nors skamba šiek tiek komiškai. Šizofrenišką poziciją, kad Kalnų Karabacho klausimą reikia spręsti ir gerbiant Azerbaidžano teritorinį vientisumą, ir armėnų (kitų gyventojų nebeliko) apsisprendiumą, kurį papūgiškai kartoja mūsų vadovai, formulavo ne kas kitas, o didysis mūsų užsienio politikos strategas Albinas Januška. Ne tokia tai jau ir paslaptis, o asmens, net jei tai valstybė, tapatybės skilimą derėtų tirti ne prokurorams.
