Su patriotinio metalo grupės “Diktatūra” nariu Pinčiuku kalbėjomės ne tik apie jau 15 metų gyvuojančios grupės veiklą, bet ir apie Lietuvą kamuojančius skaudulius: vietos “diktatorius”, kinų prekių nešamą pelną, lito panaikinimą ir šalį paliekančius tautiečius.
Kovo 11-ąją nugriaudėjusiame Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmečiui skirtame koncerte “Tėvynei” grupė “Diktatūra” publikos buvo sutikta itin šiltai. Tarp iškeltų Lietuvos trispalvių ant kelių parklupusi minia atidavė pagarbą kovojusiems už tėvynę Lietuvą ir kartu su “Diktatūra” dainavo: “Mes sūnūs Lietuvos, ir kol mes čia, tol ąžuolai žaliuos”. Šiemet 15 m. jubiliejų švenčianti patriotinio metalo grupė vadinama jau dešimt metų organizuojamo koncerto “Tėvynei” talismanu. Kaip jiems pavyksta suvienyti žmones? Iš kur tokia jėga?
“Jėga - mūsų vienybė. Tiek mus, atlikėjus, tiek mūsų klausytojus sieja patriotinės pažiūros, - “Respublikai” sakė grupės “Diktatūra” vokalistas ir gitaristas Pinčiukas. - Stengiamės kiekvieną savo koncertą padaryti švente. Kai atliekame balades, publika dažnai susikabina į ratą, o viduryje keli žmonės iškelia Lietuvos vėliavą. Šie veiksmai daro mūsų grupę išskirtinę. Ratas jau tapo savotiška “Diktatūros” pasirodymų tradicija”.
Parako dar užteks
15 metų nekomercinei grupei - brandus jubiliejus. Ar buvo momentų, kai norėjosi viską mesti? “Esame savamoksliai muzikantai. Pradėjome groti būdami studentais. Normalių muzikos prekių parduotuvių nebuvo, gaudami 90-100 litų stipendijas viską sukūrėme patys. Kai būna sunku ir pagalvoji, gal gana, prisimeni tą pradžią, galima sakyti, nuo nulio, ir viduje įsijungia variklis tęsti savo muzikinę veiklą”, - sakė Pinčiukas.
Paklaustas, kokį reikšmingiausią įvykį grupės istorijoje išskirtų, “Diktatūros” vokalistas prisiminė prieš penketą metų vykusį 10-ąjį grupės jubiliejaus renginį: “Tai buvo pirmas koncertas, kurį organizavome patys. Ir pirmą kartą pamatėme, kad galime surinkti 700 žmonių. Žmonių, atėjusių paklausyti būtent “Diktatūros”. Tada pasidarė aišku, kad eiti pirmyn verta. Todėl ir nesiblaškome, o ir idėjų bei parako dar tikrai yra”.
Nuo 1995 m., kai “Diktatūra” surengė savo pirmąjį koncertą, užaugo ne viena klausytojų karta. Per 15 m. grupė išleido 8 kompaktines plokšteles, jas pamėgo skirtingo amžiaus žmonės. “Džiaugiamės, kad daugėja žmonių, mėgstančių mūsų kuriamą muziką”, - kalbėjo grupės vokalistas.
Pinčiukas pastebi, kad ir moteriškosios lyties atstovių “Diktatūros” koncertuose atsirado daugiau. “Prieš 15 m. į sunkiosios muzikos koncertus rinkdavosi tik vaikinai. Jei pamatydavai merginą, pamanydavai, kad kas nors atsivedė. O dabar, kai žvelgiu nuo scenos, visas priekis - vien merginos”, - šypteli muzikantas.
Trūksta tvirtos rankos
Anot Pinčiuko, dažnai žodis “diktatūra” asocijuojasi su Hitleriu. “Žmonės įsivaizduoja, kad esame kokių nors fašistų grupė. Taip nėra. Esame normalių lietuvių patriotų grupė, dainuojanti apie savo Tėvynę ir viską, kas su ja susiję. Taip, mes pritariame diktatūrai kaip valdymo formai, tik nereikia to sieti su Hitleriu, - dėstė “Diktatūros” narys. - Juk diktatūra buvo ir Lietuvoje, valdant A.Smetonai. Būtent tai lietuviškai diktatūrai mes ir pritariame. Be to, diktatūra kaip valdymo forma buvo populiari daugelyje valstybių XX a. pradžioje. Jei kas nors sugadino viską, tai nereiškia, kad ji yra bloga”.
Pinčiuko manymu, demokratija apskritai neegzistuoja, nes kiekvienas demokratijos keliu atėjęs į valdžią paskui rodo savo diktatūrą. “Daug plakatų, farso, rėkavimo. Kiekvienas linkęs į diktatūrą, tai neišvengiama. Demokratija - tik gražiai skambantis apibrėžimas. Manau, kad demokratija tautą ir sunaikins, - kalbėjo Pinčiukas. - Valdžia turi būti truputį geležinė. Nesakau, kad reikia užsikalti ir nieko niekur neišleisti. Bet griežtumo šiais laikais, kai sienos byra, kai įstoję į Europos Sąjungą visi keliauja kas kur nori, turi būti”.
Anot Pinčiuko, šiandien žmonėms trūksta kontrolės. “Lietuvai reikia normalios valdžios, tvirtos rankos, reikia pinigų, gamybos valstybei, reikia remti lietuvišką produktą, o ne vien tik perpardavinėti kinų prekes ir iš tų šiukšlių krautis milijoninį pelną, - svarstė “Diktatūros” vokalistas. - Per daug tautoje materializmo. Jei žmogus dirba valytoju, tai sakoma: “Va, jis valytojas...” Na ir kas. Svarbu, kad žmogus dirba, nevagia, neapgaudinėja valstybės. Tai yra garbė. O ne kai važinėji gražia mašina, bet apsivogęs, apsimelavęs, neišmokėjęs algų darbuotojams...”
Kodėl bėgama iš Lietuvos?
Prakalbome apie patriotizmą. Kodėl ši sąvoka šiandien iškreipiama? Kodėl tautiškumo idėja Lietuvoje nemadinga? “Gerai, kad ji nemadinga, - mano Pinčiukas, - nes mada ateina ir praeina. O patriotizmas turi būti širdyje. Jei bruksi per prievartą kaip sovietmečiu - apsistatykime visi vėliavėlėmis ir žygiuokime, patriotų daugiau neatsiras. Bus masė, kuri eis. Šiandien eis, rytoj liks tik keli iš tos minios”.
Kaip išsaugoti iš Lietuvos bėgančius žmones, kuriems užsienis kvepia lengvai pasiekiamais milijonais ir didesne laime nei Tėvynėje? “Ar reikia tokius žmones stabdyti? - į klausimą klausimu atsako Pinčiukas. - Galbūt tai savotiška atranka? Tegul išvažiuoja tie, kuriems iš tikrųjų nusispjauti į patriotiškumą ir tradicijas, kuriems Lietuva - gūdus kaimas. Gal jie savo vietą ras svetur. Galbūt jie Lietuvoje vogs tam, kad geriau gyventų, o nuvažiavę ten susiras normalų darbą statybose ir patys save išgelbės?”
Pinčiuko nuomone, yra ir kita kategorija žmonių, kurie myli Lietuvą, bet savo šalyje negauna to, ko nori. Todėl išvažiuoja, užsidirba ir... grįžta. “Kad ir kur būtų - Londone ar Berlyne, jie visą laiką su Tėvyne. Susiranda ten lietuvių bendruomenes ir to savo patriotiškumo neužmigdo, neužkasa”, - kalbėjo “Diktatūros” vokalistas.
Baisiausia jam, kad lietuvių emigracija vyksta, kai valstybėje nėra nei karo, nei revoliucijos ar kokio chaoso. “Gyvename taikų gyvenimą, o žmonės bėga iš valstybės. Tai didžiausia katastrofa. Ar mes juos besusigrąžinsime...” - nutęsia Pinčiukas.
Lietuvos ateities jis nedrįstų prognozuoti. “Tik turiu vilties, kad ji išliks, kad turės savo vardą, turės savo kalbą, išsaugos litą. Pinigas yra vienas iš valstybės suvereniteto kriterijų. Himnas, vėliava ir valiuta. Bet, deja, nyksta... Vis dėlto tikiu, kad Lietuvoje visada atsiras žmonių, kurie kalbės lietuviškai, “nesuanglės”, kurie saugos mūsų tradicijas ir valstybės simbolius. Kad ir kas atsitiktų, lietuvis liks lietuviu. Kaip “Diktatūra” dainuoja: “Mes neliksim užmiršti, tokie mes esame vieni”, - įsitikinęs Pinčiukas.
Gintarė ŠATKAUSKAITĖ
